... bet labai greitai mano pykčiai praeina, bet mano vyrui, tai nea 
.
Manęs supykusios neprakalbins niekaip ... bet labai greitai mano pykčiai praeina, bet mano vyrui, tai nea .
... bet labai greitai mano pykčiai praeina, bet mano vyrui, tai nea .
mes su MB irgi kartais nesikalbam... dazniausiai tai buna po to, kai susipykstam ir as iseinu is jo namu (gyvenam ne kartu). tada aisku zliumbiu kelias dienas 
jis aisku nieko nedaro, tai po keliu dienu jau einu atsiprasinet 
ir taikytis. bet dbabar atsirado baisesnis dalykas... pavadinciau tai nesilieciadieniais.... 
pasipykom, tai dabar nebesilieciam... nera apkabinimu, buciniu, jokiu prisilietimu... tai varo is proto... jau taip pasiilgau...
jis aisku nieko nedaro, tai po keliu dienu jau einu atsiprasinet ir taikytis. bet dbabar atsirado baisesnis dalykas... pavadinciau tai nesilieciadieniais.... pasipykom, tai dabar nebesilieciam... nera apkabinimu, buciniu, jokiu prisilietimu... tai varo is proto... jau taip pasiilgau...
QUOTE(cover_girl @ 2008 02 01, 15:31)
pas mus nekalbadienių nebūna. viską išsiaiškiname tą pačią minutę kai susipykstame. 
- saunuoliai, pavydziu baltu pavydu, kokia tolerancija!As tyliu, bet manasis tai sovsem kaip gelzgalis, gali tyleti ilgai ir nuobodziai!
Tyliu, bet mintyse tai oj kaip netyliu...visur MB išsiuntinėju, visaip iškolioju, išsicionguoju, viską prikaišioju kas buvo ir ko nebuvo, visą kaltę tik jam suverčiu... gal ir gerai, kad MB viso to negirdi, nes anksčiau ar vėliau vistiek susitaikom
Aš už tylos minutes, valandėles ar dienas, na čia priklausomai nuo susipykimo laipsnio ir poros temparamento. Mažiau nuoskaudų lieka
Aš už tylos minutes, valandėles ar dienas, na čia priklausomai nuo susipykimo laipsnio ir poros temparamento. Mažiau nuoskaudų lieka
QUOTE(Luknė @ 2007 07 26, 13:03)
Kartais nekalbėti yra geriau, nei pasakyti per daug. Aš už nekalbadienius tik jie neturi trukti dienas, užtenka ir valandų, o paskui protingesnis turėtų eiti taikytis (tai aš ir einu visada taikytis 
)
(tai aš ir einu visada taikytis )pasakyta butent taip, kaip as manau, tai pasivogiu sia minti, ir pritariu.
QUOTE(spoksi @ 2008 09 02, 19:02)
O aš supykus nekalbu. Galiu nekalbėti valandą, parą, savaitę, mėnesį.. Nekenčiu šio savo įpročio, bet niekaip nepavyksta jo atsikratyti
aš tokia pati
vis prižadu MB, kad šnekėsiu, jei kas blogai, nu bet negaliu, kaip užsikerta manyje kažkas MB dažniausiai pavyksta mane po dviejų trijų dienų prakalbinti labai gerai kunigėlis per jaunavedžių pamokas pasakė "kai tyli, tai labai gerai fantazija dirba"
Sutinku su Lukne: 'o paskui protingesnis turėtų eiti taikytis (tai aš ir einu visada taikytis )'.
o kas del nekalbadieniu, manau tai ziauru. galima papykti val. ar kita, bet jei dienos ar savaites... turi but kazkoks didelis dalykas. skaiciau zurnale straipsni, kad jei ant zmogaus rekia, vadina visokiausiais vardais, tai vis tiek geriau nei 'tylusis santazas'.
o kas del nekalbadieniu, manau tai ziauru. galima papykti val. ar kita, bet jei dienos ar savaites... turi but kazkoks didelis dalykas. skaiciau zurnale straipsni, kad jei ant zmogaus rekia, vadina visokiausiais vardais, tai vis tiek geriau nei 'tylusis santazas'.
Kuo toliau, tuo ilgiau trunka mūsų nekalbadieniai. Šis - jau savaitė. Nėra taip, kad visiškai nešnekėtumėm, bet tik tiek, kiek reikia, pvz., siurbsiu aš, valgyt nori, ko reikia parduotuvėj ir pan. Kažkaip anksčiau tiek neišlaikydavau, bet dabar per daug visko susikaupė 
. MB galvoja, kad neteisi aš, o aš atvirkščiai. Žinau, kad jokio atsiprašymo ar savo kaltės pripažinimo neslauksiu, tad geriau patylėsiu. Kažkaip pabodo pirmai pradėti...
. MB galvoja, kad neteisi aš, o aš atvirkščiai. Žinau, kad jokio atsiprašymo ar savo kaltės pripažinimo neslauksiu, tad geriau patylėsiu. Kažkaip pabodo pirmai pradėti...
Niekada nesupratau ir nesuprantu, tikiuosi, kad ir neteks suprasti, kas tai yra? Ne pirmi metai santuokoje ir apskritai drauge, bet jei ir teko pasigincyti, niekad neteko nesikalbeti, neisivaizduoju kaip tai imanoma , paziurime vienas kitam i akis ir abu imame sypsotis , neiseina nei vienam, nei kitam vaidinti piktu... 
Jei sunku valdyti savo emocijas, skaitykite tam reikalui skirta literatura, daug ko ismoko.
Ne pirmi metai santuokoje ir apskritai drauge, bet jei ir teko pasigincyti, niekad neteko nesikalbeti, neisivaizduoju kaip tai imanoma , paziurime vienas kitam i akis ir abu imame sypsotis , neiseina nei vienam, nei kitam vaidinti piktu... Jei sunku valdyti savo emocijas, skaitykite tam reikalui skirta literatura, daug ko ismoko.
taip, nekalbadieniai iki gero nepriveda, nebent toks "bendravimo" būdas priimtinas abiems. mūsų nekalbadieniai kaip tik baigėsi išsiskyrimu. nebegalejau daugiau, neišlaikiau įtampos. po eilinio nesikalbėjimo dvi savaites susikroviau daiktus ir išejau..... man toks nekalbėjimas, ignoravimas - žmogaus žeminimas. aš visada eidavau taikytis pirma, visada, nemoku nekalbėt.. o taip norėdavosi, kad jis nusileistų, kad prieitų, apkabintų, parodytų kaip aš jam rūpiu. juokingiausia, kad kai galų gale susitaikydavom, pasiguosdavo kaip jam sunku buvę, kaip norėdavo prieit, bet negalėdavo per savo principus perlipt... ka gi, vadinasi jis pasirinko savo principus, o ne mane, lai gyvena sau laimingai.
manau ši pamoka sunkiai išmokstama... aš kantriai savąjį mokiau, kaip svarbu yra pasikalbėt. kartais lyg ir pasikeisdavo viskas į gera, šokinėdavo iš laimės po išsikalbėjimo, prisiekinėdavo, kad nuo šiol nebebus užsišikinėjimų ir .t.t deja, tik tam kartui
o gal aš jį išlepinau... visada nusileisdavau tai kaip ir nematė reikalo taikytis pirmas
man toks nekalbėjimas, ignoravimas - žmogaus žeminimas. aš visada eidavau taikytis pirma, visada, nemoku nekalbėt.. o taip norėdavosi, kad jis nusileistų, kad prieitų, apkabintų, parodytų kaip aš jam rūpiu. juokingiausia, kad kai galų gale susitaikydavom, pasiguosdavo kaip jam sunku buvę, kaip norėdavo prieit, bet negalėdavo per savo principus perlipt... ka gi, vadinasi jis pasirinko savo principus, o ne mane, lai gyvena sau laimingai.manau ši pamoka sunkiai išmokstama... aš kantriai savąjį mokiau, kaip svarbu yra pasikalbėt. kartais lyg ir pasikeisdavo viskas į gera, šokinėdavo iš laimės po išsikalbėjimo, prisiekinėdavo, kad nuo šiol nebebus užsišikinėjimų ir .t.t deja, tik tam kartui
o gal aš jį išlepinau... visada nusileisdavau tai kaip ir nematė reikalo taikytis pirmas
Būdavo visko...nebėra, bent jau dabar...nors aplamai aš plepi natūra, bet supykusi galiu prarasti kalbos dovaną 
...bet laikas apšlifavo kampus, rado geresnį būdą nesklandumams pašalint nei tyla
...bet laikas apšlifavo kampus, rado geresnį būdą nesklandumams pašalint nei tyla
