taip, nekalbadieniai iki gero nepriveda, nebent toks "bendravimo" būdas priimtinas abiems. mūsų nekalbadieniai kaip tik baigėsi išsiskyrimu. nebegalejau daugiau, neišlaikiau įtampos. po eilinio nesikalbėjimo dvi savaites susikroviau daiktus ir išejau.....

man toks nekalbėjimas, ignoravimas - žmogaus žeminimas. aš visada eidavau taikytis pirma, visada, nemoku nekalbėt.. o taip norėdavosi, kad jis nusileistų, kad prieitų, apkabintų, parodytų kaip aš jam rūpiu. juokingiausia, kad kai galų gale susitaikydavom, pasiguosdavo kaip jam sunku buvę, kaip norėdavo prieit, bet negalėdavo per savo principus perlipt... ka gi, vadinasi jis pasirinko savo principus, o ne mane, lai gyvena sau laimingai.
manau ši pamoka sunkiai išmokstama... aš kantriai savąjį mokiau, kaip svarbu yra pasikalbėt. kartais lyg ir pasikeisdavo viskas į gera, šokinėdavo iš laimės po išsikalbėjimo, prisiekinėdavo, kad nuo šiol nebebus užsišikinėjimų ir .t.t deja, tik tam kartui
o gal aš jį išlepinau... visada nusileisdavau tai kaip ir nematė reikalo taikytis pirmas