Mano situacija buvo tokia: nestumas idealus, savijauta kuo puikiausia VISA nestuma, pilnas moraliskas pasirengimas ir motivacija iki dangaus gimdyti naturaliai (fiziologiskai) be nuskausminimo ir kad butu apskritai kuo maziau daktaru kisimosi. Pernesiojau 2 savaites, prognozavo kad vaikas didelis, 3.800-4.000, bet musu uzpakalis ne modelinis, galvojau, nors si karta bus is jo naudos ir vaika pagimdysiu pati kad ir dideli. Viena grazia ryta pajutau VEL paruosiamuosius saremius, bet gal kiek reguliaresnius negu iprastai. Na, galvoju, gal sikart jie peraugs i kazka rimto, nes jau atsibodo laukti

Iki 8 vakaro naiviai maniau, kad vis dar paruosiamieji

O 8ta jau pradejau itarti, gal jau gimdom?

10ta atvaziavom i ligonine, atidarymas 7 sm, sako uz poros valandu jau supsi maziu ant ranku. Anesteziologas vaiksto paskui ir stengiasi kad as TIKRAI suprasciau, kad epidura reikia daryti arba dabar, arba jau bus velu. O as visai gerai tvarkausi ir be epiduro, pilna jegu - galvoju - dar pora valandu - kas cia tokio? Uz valandos ateina gydytojas, paziuri, o vaikelis kur buvo ten ir sedi ir dar ziuri man i pilva. Dar truputi palaukem - jokiu naujienu. Ir staiga viskas, kas vyko taip idealiai, virto visisku S..., nes as visiskai net nebuvau tokios galimybes svarsciusi, kad man Cezaris gali atsitikti. Cezaris praejo puikiai (is mediku puses), vaikinas mano gime 4,400 - kliniskai siauras dubuo

Sunkiausia buvo psichologiskai atsitiesti, nes jauciausi visiskai nevykusi moteris, kuri nesugeba padaryti to, kam buvo sukurta... Iki siol negaliu pamirsti - as guliu jau palatoje, apatine kuno dalis kaip bulviu maisas, laselines, kateteriai, rankos dreba taip, kad net atsigerti pati negalejau is stiklines - o mano vaika sesele vysto, keiciai pampersiuka, kazka jam daro - as net nematau vaikelio savo, tik seseles nugara - taip bejegiskai jauciausi, tokia suzlugdyta, net nemoku pasakyti. Nei pirmu kakociu maciau, nei pirma ant ranku savo maziu laikiau (vyras buvo su sunumi valanda, kol mane siuvo, o as tik bucki jam spejau duoti kai gime). Gal kam pasirodys, kad cia smulkmenos, bet man tuomet tai atrode pasaulio pabaiga. Zodziu - dabar duociau patarima bet kuriai nestukei: Tikek kad tavo gimdymas bus idealus, daryk viska, kas nuo taves priklauso, kad jis toks butu, bet nepamirsk, kad vis delto ne viskas musu rankose ir kad galu gale svarbiausia - sveikas vaikelis. Dabar augam sveiki ir linksmi grazuoliai, o man stogas gal tik po menesio po truputi atsistojo i vieta, iki tol visa laika verkiau kiekviena karta kai prisimindavau gimdyma.