QUOTE(Ramsius @ 2007 03 20, 00:35)
Tipo, na, ko bijai, ar buvai išgriuvus? Ne? O kas atsitiks, jei išgriūsi? Ko bijai, ar žmonių reakcijos? ....tai kad nežinau, ko bijau...)
Čia Skrinskienės žodžiai ir amn ji taip sakydavo su pašaipos gaidele
QUOTE(Ramsius @ 2007 03 20, 00:59)
Bet aš noriu viena eiti, noriu prasiblaškyt, nors pusvalandį pabūt be vaikų, bet negaliu, neišeina...
Ir su vaiku yra tekę viską mest ir eit namo...Pasakiau kad labai į tuliką užsinorėjau

Bet vos tik išeinu ir pardės, silpnumas praeina...
O man reikia ir vaiką iš darželio parsivest...tai reiškia kad iki darželio reik nueiti vienai...
Ir aš apie tai svajoju, o draugės kurios nežino vis pašiepia kad visur ir visad su vyru, tipo kiek galima tiek visur kartu būt na neroriu aš taip bet esu kol kas priversta. Kai gėriau antidepresantus iki nėštumo jau buvau užmiršus kas yr panika, o dabar vėl ir su kaupu

Kai dukrą reikdavo pasiimt iš darželio dažniausiai važiuodavau taksu arba išvis nevesdavau
Na o tu tai puikiai tvarkais net nesuprasi kad tave apninka panika
QUOTE(Kutvėliuke @ 2007 03 20, 01:19)
Dar va vienas svarbus dalykas kuris man padejo. Pradzioje kai zinodavau kad reikes eiti i parduotuve pries tai koki pusvalandi save grauzdavau, baisu juk, kaip cia bus, tikriausiai vel ta baime uzpuls ir pan. Ir uzpuldavo, tikrai uzpuldavo vos izengus, nes pati to nenoredama iteigdavau sau kad parduotuve = baime. Po to emiau po biski galvoti kitaip. Pries kiekviena apsipirkima save nuteikinedavau, kad nueisiu ir tikrai nebijosiu. Kad cia juk iprastas dalykas kuri as darau daznai ir ne sykio nenukritau ir nusipirkdavau. Pradejau save programuoti sekmei. Neleisdavau jokiu minciu apie tai kad parduotuve = baime. Man ejimas pirkti ir tapo tiesiog ejimu ir isigyjimu reikiamu dalyku. Po kazkiek laiko tokio mastymo pradejau pamirsti, kad parduotuveje buna baisu... O kai pasisekdavo pamirsti ir baime neateidavo.
Man ir jei staigiai reikia kur išlėkt ir nėr kada stresuot staigiai už batų ir tik vėliau tas stresas bando dasivyt, bet jei iš vakaro žinau kad reiks ten ir ten nueit tai nemiegu visą naktį apgalvoju tūkstantį variantų ir kitą dieną jau ryte nelabai ant kojų bepastoviu

jei vistik būtinai reikia apkeliaut aš esu gyvas lavonas užsistresavus juodai
Nemoku aš save nuteikinėt tuo atžvilgiu jei reikia palikt namus vienai tai man jau didžiausias stresas. Vakar su dukra pareidinėjom iš parduotuvės, palydėjom mano mamą ir turėjom jau vienos paeiti sustojimą, kol mama buvo šalia viskas gerai tik likom dviese ir pradėjo kojos pintis, stengiaus apie tai negalvot, bet neina

gerai kad nors į vežimą įsikipt galėjau tai šiap taip parėjom, bet net nugara buvo šlapia

Aš dar labai bijau atvirų erdvių jei galiu eit kokiais nors patvoriukais tai nėra toks didelis stresas vis pagalvoju kad jei ką isikibsiu, pas mamą einu visad per parkelį kažkaip miške jaučiuos saugiau suoliukai ier pan bet kai reik pereit gatvę tada viskas ir prasideda tai niekaip savęs ir nenugaliu