Mano draugė pasigimdė trečią vaiką - mergaitę (pirmas ir antras - berniukai) ir klausia manęs: "gal žinai gražų mergaitės vardą". Aš jai sakau: "žinau, bet nesakysiu (tuo metu jau kokius 2 metus man tai buvo pats gražiausias mergaitės vardas), nes jei kada likimas man duos dukrą, tai aš jai tą vardelį duosiu". Žodžiu, draugė manęs visaip prašė, o aš spyriojausi, ir tik kai ji prisiekė, kad jeigu vardas patiks, vis tiek juo nepavadins, aš tą vardą jai pasakiau. Patiko, bet žodžio laikėsi ir pavadino kitu vardu - Migle.... Kai aš išvažiavau gimdyti pirmo savo vaikelio, ji paskambino man namo ir mano vyro paklausė, gal jau mes tapome tėveliais.... vyras pasakė, kad aš "pagimdžiau vakar dukrą". "Tai per mano Miglės gimtadienį". Tarp mūsų mergaičių yra lygiai 5 metų skirtumas! Ir aš jaučiuosi "išsaugojusi" vardą savo dukrytei, nes taip ją ir pavadinau, kaip buvau sugalvojusi.
Dar man yra nutikęs toks keistas sutapimas: mane augino mama ir su tėčiu mes nepalaikėme jokių ryšių (taip jau susiklostė). Vieną gražų žiemos penktadienį atėjo elektros tinklų inspektoriai, jiems kažkas nepatiko mūsų skaitliuke, paliko lapelį su kvietimu ateiti (išsiaiškinti) ir išjungę elektrą išėjo. Nei manęs (buvau paskutinių klasių mokinė), nei mamos namie nebuvo. Žodžiu visą savaitgalį vaikščiojom pasišviesdamos žvakėmis.... Pirmadienį mama nuėjo į elektros tinklus, kažką ten išsiaiškino ir mums įjungė elektrą ir tą patį vakarą paskaitėm kažkokiam laikraštį užuojautą giminėms, kad mirė mano tėvas.... Man kažkaip iki šiol labai šiurpu kai prisimenu tuos kelis vakarus, kai visur namuose degė žvakės....
Серьёзное лицо-это ещё не признак ума. Все самые большие глупости в мире делались именно с этим выражением лица...