Pirmas jausmas sutikus savo būsimąjį

mes tai pradraugavom metus,o po to issikyrem,va tada ir nebeapleido manes jausmas,kad cia buvo mano vyriskis,ir ,kad padariau labai didele klaida,kad issikyrem.Bet ir jis ta pati jaute,tad po keliu menesiu susitaikem,dabar esam jau maza seima

Kai pirma karta pamaciau savo maziuka, man jis patiko, bet tik tiek... juk man buvo 13 metu... Po to mokykloje praeidavau pro ji lyg niekur nieko... zinoma atkreipdavau demesi, nes jis buvo kazkuo keistas, kazkuo traukiantis, bet nepastebejau kaip jis dingo... po keliu metu, kai ji sutikau vel net nzn kas pasidare. Dar dabar atsimenu kaip paziurejau i ji i jo kerincia sypsena, i melinas akis... jos buvo tokios ryskios, tokios viliojancios ir tai pat ziurejo i mane. Tada ir supratau, kad jis man skirtas. Ir va mes jau beveik treji metai kaip pora...

Sveikos, mergaites
Tokiu graziu istoriju cia perskaiciau, kad grizo noras tiketi stebuklais...
Na, as dar neturiu MB, bet pora veikeju neduoda ramybes...
Neseniai sutikau vaikinuka, apie koki svajojau nuo paauglystes, tiesiog apie ta jausma bunant kartu - kad galetume sneket apie viska, vienas kita suprast. Jau per pirma pasimatyma negalejom atsisneket, atrode lyg butume seni draugai. Dabar bandom draugaut, tik kolkas nelabai rimtai, na, jis dar toks neissilakstes, o as dar abejoju. Jis man kaip sielos draugas, su kuriuo galima eit ''uzkariaut pasaulio'', yra ir didele abipuse trauka, ir pasitikejimas, as ji myliu, bet seimos kazkodel neisivaizduoju, gal mes per daug panasus
O pries pora metu drauge supazindino su vienu bernioku, sako, ateik, supazindinsiu, ir tokia durna ironiska mintis smestelejo ''pamatysiu ir isimylesiu'', aisku, as ja nuvijau, niekuo jis man neypatingas pasirode. Bet dar po keliu susitikimu pabendravus kazkuo suzavejo, ir kuo toliau, tuo labiau tas jausmas auga. Jis pirmas zmogus su kuriuo svajoju apie ta ''amzinai kartu''. Kazkada paemiau ant ranku maza mergaite ir vel tokia durna mintis ''ir mes tokia turetume''... Bendraujam iki siol nedaug, tik kaip draugeliai, bandziau draugauti su kitais, bet vistiek jo negaliu pamirst net dabar, kai sutikau savo ''svajoniu vaikina'', nes niekam TO nejauciau - su visais kazkaip kitaip, lyg kazko truksta, galvoju apie nuolat ir norisi tiketi, kad gal kada nors... Negaliu visa siela atsiduoti kitam zmoguciui, nes tebegalvoju apie ji...
Norejau pasiteirauti jusu nuomones - ka daryti, kaip suprasti, kuris tas tikrasis? Gal kam nors yra panasiai nutike?

O ar apskritai yra tų tikrųjų? Manau, kad ne. Būna žmonės ir 30 metų drauge pragyvena, o paskui išsiskiria ir kitas antrąsias puses susiranda. Taigi...

Moralas. Tiesiog gyvenk, o gyvenimas jau parodys.

kai pamaciau ji, galvoju 'idomu kaip jis buciuojasi?', na ir ka, ta pati vakara suzinojau...................... neblogai visai.

Maniskis kai tik susitikom is kart pasirinko mane is triju paneliu, man jis taip pat is kart krito i aki ko niekada nebudavo mes kartu jau septynis metukus

as su SB pazistama nuo vaikystes ir niekada nebuciau pagalvojus kad jis galetu buti mano isrinktasis, kadangi mano idealas buvo visai kitoks bet per viena vakareli kazkaip susiejom, po to vel susitikom, po to pradejom susitikinet kasdien, mazdaug po triju savaiciu prisipazinom viens kitam, kad mylim, tada pajutau kad as nebenoriu jo paleisti, kaip kad budavo su kitais...

su savo Mb susipazinau ligonineje mano ir jo drauge gulejo toje pacioje palatoje...ta diena jis ejo aplankyti savo drauge ir susipazinti su panele kuri buvo atejusi o as atejau lankyti savo drauges....pamacius ji pagalvojau "koks lopas" po valandos "koks keistas ir linksmas tas vaikinas"....po puses metu kai jau prabuvom pora supratau kad jis man patinka kaip zmogus visu pirma o tik po to kaip vaikinas dabar mes jau penki metai kaip pora tai tikrai pas mus nebuvoo meile is pirmo zvilgsnio na gal nebent is jo puses

Kaip įdomiai ir šauniai čia gavosi...
Bet pagalvoji, o jei iššiskyrus ir supratus, kad esate skirti vienas kitam, būtų nebeišėję vėl susitaikyti na dėl kokių nors priežasčių, tai ir nagučius taip galima nusigraužti..
Džiaugiuosi, kad jums abiems taip pasisekė.

Galbūt anksčiau ar vėliau tas supratimas tiesiog savaime dingtų, o kartu su juo ir nagučių graužimas

o mes beveik vienu metu atsikraustėm gyventi į tą patį namą ir aš vis pastebėdavau jį lauke vaikštantį. Kadangi su sese buvom visiem kaimynam pravardes sugalvoję, tai jį praminėm ''akiniuočiu" ir viena vakarą, kai kaktomuša susitikom laiptinėj su savuoju ''akiniuočiu" man į galvą atėjo mintis : ''va dabar tai bus" ir nuo to laiko jau 4 metai esame kartu

o man manasis jokio įspūdžio nepadarė . Net keista buvo, ko visoms taip rūpi jo dėmesys?
Vėliau susitikinėjom, tik pagal poreikius (taip patogiau buvo), paskui netyčia lyg ir pajutom ne tik fizinę trauką. O dar vėliau-bendra buitis ir vedybos.
Pasirodo mums abiems reikėjo įsitikinti kaip dera ne tik mudviejų kūnai, bet ir šis tas daugiau.