Įkraunama...
Įkraunama...

Kaip elgiatės, kai pritrūksta kantrybės?

QUOTE(ievalota @ 2005 03 09, 13:07)
Kodel jie zyzia? Todel, kad jie dar nemoka kalbeti, tiek daug nori, o nemoka pasakyti ko. Arba bando pasakyti, bet mes ju nesuprantame.

Jie dar tokie mazuciai sitam dideliam pasauly. Aplink beveik vien dideli zmones (stai kodel jie nudziunga pamate KITA vaika), su savo reikalavimais ir taisyklemis, su tais baldais ir daiktais, pritaikytais suaugusiems. Yra tik tevu norai - cia ir dabar. Tu privalai manes klausyti. O mes ju neprivalome? wink.gif



brangioji Ievalota...
tame ir esme, kad iš paskutiniųjų stengies suprast, ko tas mažasis nori, nori... nori ir noooori... smile.gif Ir galiausiai netenki kantrybes, ir vel bandai suprast... smile.gif
Atsakyti
odetux, delfyje priesh keleta savaichiu buvo labai simpatishki straipsniai apie vaiku isterijas. pagrindine mintis - kartais vaikai "isterikuoja", nes jiems tiesiog reikia ishlieti susikaupusias emocijas. jie dar nemoka pasakyti - "zhinai, mama, man buvo pikta (liudna), nes..." o ishsirekti ir ishsipykti reikia... teveliams belieka tiesiog buti shalia. nebausti, neguosti, nepalikti - tiesiog ramiai palaukti, kol liudesys praeis...
sutinku, kad situacija situacijai nelygu. kartais pykchiu ir "ozhiu" priezhastis labai aishki. tada reikia spresti situacija. o kartais vaiku reikia tiesiog paverkti - mes net nevisada galim suprasti, kodel... tada belieka su uzhuojauta palaukti, kol emociju audra nuslugs wub.gif
Atsakyti
ragnez mineti straipsniai (neturiu linku, tai nukopinu visus):


Kaip reaguoti į vaikų isterijas?
http://www.mothering.com , http://www.DELFI.lt


Kiekvienas vaikas išgyvena akimirkas, kai negauna, ko nori, ir kiekviena pastanga patenkinti savo poreikius tik dar labiau sugadina reikalus. Tėvams reiktų naujai pažvelgti į blogą vaiko nuotaiką. Galite ramiai ir be baimės leisti vaikui išsilieti, kai jam to reikia.
"Iš pradžių jis pageidauja stiklinės pieno," – pasakoja 2-ejų metų sūnelio elgesiu pasipiktinęs tėtis. "Įpilu ir paduodu, bet jis susiraukia ir šaukia nebenorįs. Sakau, gerai, jei nenori, išgersiu aš. Stengiuosi jam parodyti, kad nesusinervinau. Bet jis suirzta – "negerk, aš noriu!" Pastumiu jam stiklinę, o jis susiraukęs nusisuka! Kodėl vaikas taip elgiasi?" Tėvas sako, kad tokios scenos kartojasi vis dažniau. Kaip užbaigti šį besikeičiančių norų spektaklį? Ką tėvas daro ne taip? Ko reikia sūnui?

Pykčio priepuoliai vaikui yra būtini, sveiki ir naudingi. Iš jūsų pusės reikia tik dėmesio. Pyktis, kurį leisite vaikui išlieti, išvalo jo psichinę ir emocinę sistemą, ir jis vėl gali normaliai mąstyti. Pažvelkime į tai paprasčiau. Daugelis mūsų į vaikų auklėjimą ir kaprizus žiūrime taip: jei mažylis linksmas, bendraujantis, meilus ir mandagus, mes juo didžiuojamės – taip pat kaip ir tuo, kad esame puikūs tėvai. Kai jis nusiminęs ar nepagrįstai elgiasi, pradedame ieškoti auklėjimo spragų ir kaltiname save. Trumpai tariant, į blogą vaikų nuotaiką esame įpratę žiūrėti kaip į "blogį".

Kai prasideda "ožiai", norime juos tuoj pat išvaryti. Vieni tėvai bando apsimesti, kad nereaguoja į vaiko elgesį; kiti grasina ar uždrožia per sėdynę. Tačiau probleminę situaciją protingiausiai užbaigtų elementarios žinios. Reikalaujame, kad vaikai nusiramintų ir vėl būtų geručiai. Nenorime, kad jie užaugtų asocialūs, ir nenorime, kad į mus žiūrėtų kaip į "blogus" tėvus, užauginusius "blogus" vaikus.

O kas, jeigu kaprizai ir kiti jausmų protrūkiai yra, priešingai nei visuomet manėme, naudingi? Kas, jei "ožiukai" – tai "emocinis čiaudulys", natūrali reakcija, stengiantis atsikratyti balasto? Galbūt turėtume reaguoti kitaip? Ir atsisakyti savo požiūrio į "gerus ir "blogus" vaikus bei tėvus.

Štai keturios pagrindinės tiesos, padėsiančios į kaprizus pažvelgti iš kitos pusės.

· Vaikams patinka būti sukalbamiems, meiliems, bendraujantiems, jiems patinka mokytis naujų dalykų. Vaikų prigimtis – viską daryti su džiaugsmu ir entuziazmu.

· Gera vaikų prigimtis gali būti užgožta blogų jausmų. Taip atsitinka tuomet, kai mažylis jaučiasi liūdnas, išsigandęs, susigėdęs, vienišas ar neįvertintas. Ši emocinė įtampa užgožia pasitikėjimą ir entuziazmą. Apimti blogų jausmų, vaikai paprasčiausiai nebesugeba mąstyti.

· Įžeisti jausmai lemia iracionalų elgesį. Vaikas demonstruoja šį elgesį tikėdamasis sulaukti pagalbos. Vaikas, tai norėjęs pieno, tai vėl ne, bandė parodyti tėvams, kad nebesugeba normaliai mąstyti. Jis tiesiog prašė pagalbos.

· Su tėvų pagalba nusiminęs vaikas gali atgauti gebėjimą blaiviai mąstyti. Jam reikia supratingų tėvų, kurie būtų šalia, kai vaikas kovos su savo bloga nuotaika.

Vaikas, norėdamas pademonstruoti blogą nuotaiką ir išsikrauti, ožiuojasi, verkia, kartais dreba ir spardosi. Susierzinęs vaikas stengiasi bet kokiu būdu atsikratyti negatyvių jausmų. Patarimas tėčiui, kurio sūnus rodė kaprizus, gali pasirodyti neįprastas, bet jis veikia. Jis turėtų nustoti stumdęs pieno stiklinę, pasitraukti arčiau vaiko ir laukti, kas bus toliau. Vaikas pats parodys kelią.

Pajutęs, kad tėvas nurimo ir juo susidomėjo labiau nei praktinės problemos sprendimu, vaikas pasiožiuoja ir nusiramina. Išsilieję jausmai – išspręsta problema. Vaiko kaprizai nepriklauso nuo mūsų auklėjimo. Tėvai turėtų atidžiai išklausyti vaiko kaprizų, pasitikėdami, kad šis tuoj nurims.

Tiesa, reikia drąsos sugebėti kaprizus iškentėti nuo pradžios iki pabaigos. Paprastai tėvams tai yra emocinis išbandymas. Gali atrodyti, kad kenkiate vaikui, bet juk pirmas kartas baisiausias. Tačiau rezultatas jus nuramins ir įtikins. Vaikas jausis išgirstas. Jis supras, kad buvote šalia, kai jis jautėsi labai prastai. Vaikučio galvelėje prašviesėja, ir gyvenimas vėl atrodo džiaugsmingas.

Kai tėvai įpranta iškentėti vaikų emocines audras, supranta, kad naujasis problemos sprendimo būdas toli gražu ne rizikingas ar nejautrus. Vaikų pykčiai, kadaise atrodę kaip auklėjimo spragos, dabar tiesiog praneša, kad mažylyje susikaupė jausmų, kuriuos jis turi išlieti. Nejauskite nei gėdos, nei kaltės. Vaistukas šlapias ir garsus, bet paprastas.
Atsakyti
ir kitas:

Kaip ištverti vaikų „ožiukus“
http://www.mothering.com , http://www.DELFI.lt

Vaikų isterijų tėvai bijo todėl, kad tikriausiai prieš daugelį metų patys buvo palikti vieni tvarkytis su savo "ožiukais" arba už juos baudžiami. Prisimindami šias emocines akimirkas, jaučiame ne švelnią paramą ir supratimą. O galbūt jums pasisekė – kai jautėtės labai prastai, būdavote kantriai išklausomas?

Deja, tai reti atvejai. Todėl ir nežinome, kaip elgtis, kai mūsų vaikai ima atvirai reikšti savo jausmus.

1. Nepasitraukite nuo vaiko, pasirūpinkite jo saugumu, bet nesistenkite nuraminti. Leiskite jam pasiblaškyti.

Vaikas gali sukaisti, išprakaituoti, kelti daug triukšmo – klykti, spardytis, etc. Kad atskiratytų nepasitenkinimo, jam reikia judėti, muistytis, raitytis. Tiesiog būkite šalia ir prižiūrėkite, kad nesusižeistų. Jei, pavyzdžiui, jis pradeda trankyti galvą į grindis, pakiškite savo ranką, kad nesusidaužtų; nepamirškite, kad vaikui būtina išlieti energiją.

Kova su nematomomis jėgomis padeda atsigauti po nepasitenkinimo, kad jo norai ar lūkesčiai nepasiteisino. Pasakykite, kad jį suprantate. Pavyzdžiui: "Žinau, kad nori žaisti su tuščiomis skardinėmis. Jos įdomios, bet labai aštrios."

Arba: "Pabūsiu su tavimi, kol tau praeis." Arba: "Tau nieko nenutiks, kol sėdėsi šioje kėdutėje mūsų automobilyje. Pažadu, kad vėliau iškelsiu tave. Juk visada iškeliu." Daugelis isterijų yra neilgos. Paprastai jos trunka 5-15 minučių, po truputėlį rimdamos. Pamažu įsiaudrinęs vaikas tampa normaliu mažyliu. Keletą dienų ar valandų po to jis gali stebinti savo kantrumu.

2. Jei isterija prasideda viešoje vietoje, mums dažnai nepatogu prieš aplinkinius. O vaikai mėgsta pasirinkti viešas vietas. Gali būti, kad jie jaučiasi saugesni, kai aplinkui daugiau žmonių; taip pat įmanoma, kad minia vaikui sukelia paipldomą stresą ir jis pratrūksta. Kartais verta pasistengti nusivesti vaiką į nuošalesnę vietą.

Jei isterija prasidėjo parduotuvėje, o jūsų automobilis pastatytas toli, nusiveskite vaiką arčiau sandėlio ar į skyrių, kuriame mažiau žmonių. Jei vaikas pradėjo isterikuoti stovint eilėje, nusiveskite jį toliau, o šalia esančio žmogaus paprašykit pastumti vežimėlį. Visuomet praverčia humoras: "Atrodo, susidūrėme su techninėmis problemomis! Mes sugrįšim, kai tik mano draugužis pasijus geriau." "Žiūrovai" įvertins, kad žinote, ką darote. Daugelis šalia esančių žmonių patys yra kada nors susidūrę su tokia pat problema. Pasistenkite nekreipti į juos dėmesio.

3. Nepamirškite, kad "ožiukai" – ne jūsų ir ne vaiko kaltė. Tai sveikas ir reikalingas dalykas. Beje, tokia emocijų iškrova būtų labai naudinga ir mums, suaugusiems, tik mes negatyvius jausmus dažnai linkę savyje užgniaužti. Manome, kad žinome, kaip vaikas jaučiasi. Tačiau mūsų jausmai yra mūsų, ir mes nebūtinai žinome, ką išgyvena vaikas.

Kad geriau suprastumėme, ką šiomis emocionaliomis akimirkomis jaučia vaikas, mums reikia išsiaiškinti ir išmokti išreikšti savo pačių jausmus. Praverstų apie savo gyvenimą išsipasakoti geram klausytojui, išsijuokti ar išsiverkti. Tėvų kursuose kartais skiriama tokia užduotis: kiekvienas iš tėvų turi išsipasakoti savo partneriui; negalima įsiterpti, nutraukti, patarinėti. Po tokių pratybų tėvai geriau supranta vaikų emocinį išsikrovimą ir nesijaučia kalti, kai prasideda mažylių isterijos, kadangi patys supranta, kaip palengvėja smagiai pasijuokus ar išsiverkus.

Ar šis požiūris ne per daug laisvamaniškas?

Tai svarbus klausimas. Jei ramiai reaguosime į isterijas, ar mūsų vaikai išmoks gražiai elgtis? Tokios abejonės dažnai kamuoja tėvus. Gal užauginsime nemokančius savęs kontroliuoti žmones?

Požiūris, kad į vaikų isterijas reikia žiūrėti kaip į teigiamą dalyką, gali atrodyti laisvamaniškas, bet taip nėra. Priešingai. Laisvamaniškumas – tai netinkamo elgesio toleravimas arba nesugebėjimas nustatyti gero elgesio ribų. Vaikams ne į naudą, kai jų "ožiukai" ignoruojami ar nėra apibrėžtų ribų. Mūsų vaikai tikisi, kad su mumis jie bus saugūs. Todėl jums reikia būti šalia, kai vaikas praranda kontrolę, kad galėtumėte apsaugoti jį nuo susižalojimų, svaidymų, destrukcijos, trokštamų daiktų pasisavinimo ar pasidavimo.

Parodykite vaikui, kad egzistuoja ribos; fiziškai sustabdykite netinkamą eklgesį. Tačiau demonstruodami šias ribas, neslopinkite vaiko jausmų. Baimės išraiškos - isterijos, drebulys, prakaitavimas ir įvairūs garsai nėra blogas elgesys. Tai naudingas procesas, leidžiantis vaikui vėl tapti savimi. Jei ilgą laiką netinkamai reaguojama į vaiko emocinius protrūkius, jo elgesys gali tapti blogesnis, drastiškesnis. Išgąsdintam vaikui, besiruošiančiam ką nors sužeisti, reikia suaugusiojo, kuris neleistų taip pasielgti ir išmokytų agresiją išlieti kitais būdais. Jei vaikas nežinos ribų, jo agresija tik didės.

Džiaukitės progresu, prie kurio prisidėjote


Kai pradėsite leisti vaikui nevaržomai pykti, isterijų gali padaugėti. Taip atsitinka todėl, kad vaikas atranda daugybę neišreikštų jausmų. Jis laukė galimybės atsikratyti senų nuoskaudų ir tapti geru! Atkreipkite dėmesį, koks švelnus ir dėmesingas vaikas tampa išliejęs jausmus. Pastebėsite, jog vaiko sąmonė prašviesėjo ir jis įgijo naujos patirties. Įgijote galios, apie kokią svajoja visi tėvai: kai nepavyksta vaiko eksperimentai ar sudužta jo lūkesčiai, jūs žinote, kaip padėti atgauti savigarbą ir viltį.

Ar isterijų išklausymas nesumažins vaiko pasitikėjimo jumis?

Mes, tėvai, turime sukurti ir išlaikyti artimus emocinius ryšius su savo vaikais, kad šie mumis pasitikėtų ir žinotų, kur, reikalui esant, ieškoti paramos. Todėl auklėjimo pagrindas turėtų būti artimų santykių formavimas ir atkūrimas. Tačiau šis artumas neapsaugos vaiko nuo visų nesėkmių ir kasdienių baimių. Tai ne priešnuodis prieš baimę ir nusivylimus. Kitaip mūsų mažieji verkdami neatlėktų pas mus guostis, kaip kad jie kasdien daro!

Mūsų vaikai nori būti išklausyti. Jie trokšta, kad sunkiu metu šalia jų būtų patikimas suaugęs žmogus. Beje, isterijos – tinkamas metas sutvirtinti jūsų ryšį. Neatrodys, kad vaikas girdi jūsų meilę ir siūlomą paramą – jis bus užsiėmęs verkimu ar spiegimu – tačiau jam įsirėš kiekvienas jūsų žodis
Atsakyti
labai geros mintys!!!!!! aciu.
taip bandau elgtis, taciau kartais ir ignoruoju vaiko verksmus-nes buvau skaicius, kad kaip tik kreipt demesio i "kritikma zemen" nereikia-irgi buvo toks siuolaikiniu psichologu straipsnis.

bet sie du straipsniai tikrai istrigo-argumentai svaresni.

taciau sunku sunku juos vykdyti, kaip ir bet kuria kitas grazias mintis.

taciau, neziurint to, sios mintys ISLAISVINO MANE IS DAUGELIO DALYKU-butent, nereik bijoti, jei vaikas issilieja!!!! nebijokime mamos!!!!!!!! ir pacios jausimes, kad ir kaip paradoksalu, geriau!!!!!! drinks_cheers.gif
Atsakyti
g.gif hmmm... Tokiais momentais, kai vaikas labai jau smarkiai įsismarkauja (nekalbu apie zyzimą, ar šiaip pasiožiavimą) norisi jį visais būdais (net ir paskutine beviltiška priemone - plekštelėjimu per šikinyką) nuraminti vien dėl to, jog kažkodėl atrodo, jog tokie stresai, neigiamos emocijos ir pyktis tikrai nieko šviesaus ir teigiamo nepalieka vaiko psichikoj.. Tokie išgyvenimai įsirėžia į pasamonę ir lieka ilgam. Na, bent man kažkodėl taip atrodo ir aš stengiuos kiek pačios nervai laiko vengti tokių situacijų, kurios išprovokuotų tokia vaiko reakciją... Paskaičius jūsų anksčiau minėtus straipsnius tai net keista pasidarė, jog tokie vaiko išsiliejimai yra net labai gerai... Hmmm g.gif Nesiginčysiu, gal ir gerai... Man jau bent tiek geriau, kad pabandysiu nebesijaudinti ir likti stebėtoja... Jei pavyks... doh.gif
Atsakyti
QUOTE(Odetux @ 2005 03 14, 11:47)
: Paskaičius jūsų anksčiau minėtus straipsnius tai net keista pasidarė, jog tokie vaiko išsiliejimai yra net labai gerai... Hmmm g.gif Nesiginčysiu, gal ir gerai... Man jau bent tiek geriau, kad pabandysiu nebesijaudinti ir likti stebėtoja... Jei pavyks...  doh.gif



odetux, gerai ta prasme, kad visos sios siaubingos reakcijos, neigiamos emocijos ISEINA I PAVIRSIU, AR PASISALINA-IR TAIP, todel ir NEZUZEIDZIA taip stipriai psichikos, nes NEPASILIEKA pasamoneje... negerai butu tik tada, jei lieptum vaikui neissilieti, draustum ar visaip bandytum ji uzsiaupineti. va tada IR PUTU IR PASILIKTU PASAMONEJE VISI NEGATYVUS JAUSMAI ir butu problema...
Atsakyti
QUOTE(zuzu @ 2005 03 14, 22:50)
odetux, gerai ta prasme, kad visos sios siaubingos reakcijos, neigiamos emocijos ISEINA I PAVIRSIU, AR PASISALINA-IR TAIP, todel ir NEZUZEIDZIA taip stipriai psichikos, nes NEPASILIEKA pasamoneje...  negerai butu tik tada, jei lieptum vaikui neissilieti, draustum ar visaip bandytum ji uzsiaupineti. va tada IR PUTU IR PASILIKTU PASAMONEJE VISI NEGATYVUS JAUSMAI ir butu problema...




Žinai, gal tas didelis noras nuraminti besiardantį vaiką kyla iš motiniško instinkto bet kokia kaina pasiekti, kad vaikui būtų gerai... Nes juk matant tokį vaiką tikrai nekyla minčių, kad "oi, kaip čia super thumbup.gif vaikutis išlies emocijas, kaip fainai, kaip gerai...." unsure.gif Todėl negali likt abejingas, net ir bandydamas save įtikinti, kad gal tai ir į gera.. g.gif O šiaip, jei vaikui jau labai reiks išsikaukt, tai jo niekaip ir nenuraminsi... Svarbiausia, pačiai nesinervuot, taip manau. Tada ir vaikas mažiau isterikuos. mirksiukas.gif
Atsakyti
na tikrai ir as sutinku su tuo. pastarosios savaites-man irgi galinejimosi su savo pacios nekantrumu metas..... doh.gif doh.gif doh.gif
Atsakyti
QUOTE(zuzu @ 2005 03 16, 17:10)
na tikrai ir as sutinku su tuo. pastarosios savaites-man irgi galinejimosi su savo pacios nekantrumu metas..... doh.gif  doh.gif  doh.gif


drinks_cheers.gif

Atsakyti
Taigi, ar imanoma?

As labai nemegstu isterisku ir siaip daznai rekianciu zmoniu. Nenoriu, kad mano dukra augtu klausydama rekianciu savo tevu. Nors mes su vyru balsa keliam labai retai. Bet kitaip musu maze i musu draudimus nereaguoja. Kol nepakeli balso, o tiesiog ziurint jai i akis sakai: negalima, i draudima visai nereaguoja. Sypsosi ir tiek. Norim kad ji reaguotu i musu draudimus, bet kaip priversti vaika reaguoti i juos nekeliant balso, pasakant tai ramiai, nesikarsciuojant?

O kaip jus sudraudziat savo vaikus?
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Germante: 31 spalio 2005 - 17:14
Isteriškai ant vaikų rėkiu labai retai, tik tada kai pratrūkstu doh.gif Paskui visada atsiprašau blush2.gif
O jei nereaguoja į normalų, žodeliu "prašau" prasidedantį prašymą, keliauja visko apgalvot į savo kambarį mirksiukas.gif Tvarka yra tvarka ax.gif aš jų dažnai paklausiu, negi jie nori, kad aš, kaip kokia turgaus boba rėkčiau per pusę rajono, kad jie ateitų valgyt/drabužius vieton pasidėtų ir t.t. Sako, kad neee schmoll.gif Tai sakau prašau atidžiai manęs klausyt ir daryt tongue.gif Taupykim laiką ir nervus mirksiukas.gif
Tiesa, dar maniškiam neblogai veikia visokios a la bausmės - paprašiau susitvarkyt kambarį - "negirdėjo", gerai, aš sutvarkau, o paskui nutaisius liūdną veidą sakau "vaje vaje, taip ilgai tvarkiau jūsų kambarį, dabar jau nebeturiu laiko nei pasakų paskaityt, nei jus pamigdyt. Einat, gulatės ir miegat vieni" blink.gif
Keista, bet kitą kartą "išgirsta". Tiesa, kartais, jei "negirdi", užtenka "parypuot" - vėl nebeturėsiu laiko savo pupuliukų pamigdyt, kol dabar kambarį sutvarkysiu, kol drabužėlius rytdienai sudėliosiu rolleyes.gif Greit abu atsiranda tongue.gif
Ai, dar bandėm saulutes ir ožiukus paišyt - jei elgiasi pagal nustatytas namų taisykles, vakare gauna saulutę, jei ne - ožį. Vienas ožys, ir teisė pasirinkt savaitgalio pramogą dingsta tongue.gif Irgi neblogai veikė thumbup.gif

doh.gif ups, pažiūrėjau kokio amžiaus tavo mergytė wub.gif Tai gal tu su ja ir nesiderėk per daug - ką tikrai reik daryt tą ir daryk, ramiai, nešūkaudama (valgyt/miegot/ant puodo sėst), o kitką ramiai paaiškink ir nukreipk dėmesį kitur smile.gif Taigi maža, gana greit pamiršta mirksiukas.gif
Nors gal tokio amžiaus vaikai kaip tik labiau reaguoja į balso intonaciją - juk norint vaiką sudraust nebūtina rėkt, gal tereikia griežtesnio balso, žvilgsnio g.gif Juk ilgų aiškinimo tiradų ji dar nesupranta, jai užteks žinot, kad tai, ką daro mamytei ir tėveliui nepatinka g.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Motina: 03 lapkričio 2005 - 18:32