3-7 metų vaikų raidos kriterijai

Pirmiausia išsiaiškinkite ar jūsų vaikutis spalvas skiria.Pažaiskite su juo.Pavyzdžiui paimkite geltoną kaladėlę ir paprašykite surasti(iš didelio kiekio įvairių kaladėlių) tokia pat (pabrėžkite, kaip saulutė)ir taip su visomis pagrindinėmis spalvomis(raudona, geltona,mėlyna,žalia)Po to paprašykite kaladėles surušiuoti pagal spalvas(kiekviena kaladėlė tegul keliauja į savo namelį (krepšelį).Jeigu jūsų vaikutis susitvarko su šiomis paprastomis užduotėlėmis reiškia, kad spalvas jis skiria tik jam sunku įsiminti jų pavadinimus.O jeigu įsimena raides, skaičius įsimins ir spalvas ir jokio specialisto pagalbos jums tikrai nereikia Manau jaudintis tikrai neverta
Iš 23 pas mane į grupę atėjusių tokio amžiaus vaikų, spalvas skyrė ir galėjo pavadinti tik 6 vaikučiai.Šiandien spalvas skiria visi, tik 2 dar sunku įsiminti jų pavadinimus bet jiems dar reikia šiek tiek laiko
Taigi, žaiskite ir žaisdami mokykitės ir viskas bus

as cia imesiu is psichologijos puses vaiko raida

Pratarmė

Maži vaikai visada smalsūs, betarpiški, konkrečiai mąstantys, trokštantys patekti į suaugusiųjų pasaulį. Vienas iš raktų - kalbinė raiška.
Kalba yra vienas iš svarbiausių psichikos komponentų. Psichologų ir fiziologų įrodyta, kad žodis, kalba vienaip ar kitaip dalyvauja visose žmogaus psichikos apraiškose.
Vaiko mąstymo raida susijusi su jo kalbos tobulėjimu. Kaip plytą būtų sunku padaryti, neturint formos, taip ir mintį sunku išreikšti, neturint atitinkamų žodžių ir gramatikos priemonių. Kalba yra minties reiškimo forma. Tik tada, kai mintis išreikšta žodžiu, ji yra aiški ir tampa realybe kalbančiam ir kitiems – klausantiems.
Pati svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacinė. Kalbos dėka bendraudami žmonės gali tiksliai informuoti vieni kitus apie savo jausmus, norus, ketinimus, kilusius sumanymus, mintis.
Vaikas išmokęs kalbėti, praplečia savo betarpišką patyrimą, besirėmusį tik pojūčiais ir suvokimu. Bendraudamas su aplinkiniais, mokydamasis ir dirbdamas, įvaldęs kalbą, per ją gali įtvirtinti ir perduoti aplinkiniams savo asmeninę patirtį.
Dauguma vaikų į mokyklą ateina turėdami ganėtinai susiformavusią kalbą, t.y. taisyklingai taria visus garsus, pakankamas aktyvusis ir pasyvusis žodynas, taisyklinga kalbos gramatinė sandara, rišlus pasakojimas. Tačiau dalis vaikų vis tik turi kalbos sutrikimų. Todėl šiame darbe ir norėčiau panagrinėti tai šiek tiek plačiau.






















Ankstyvasis amžius (1-3 metai)

Tai vaiko aktyvios kalbos formavimosi laikotarpis. Iki pusantrų metų vaikas išmoksta nuo 30-40 žodžių, ir vartoja juos labai retai. Kalbos mokymasis, vystimosi tempas spartėja maždaug, kai vaikui yra pusantrų metų. Baigiantis antriems metams, vaikai vartoja apie 300 žodžių, o trečiųjų metų pabaigoje- apie 1500.
Vis intensyviau naudodamas kalbą bendravimui su žmonėmis ir patyrimui fiksuoti, vaikas ją tobulina, kūrybiškai perimdamas gimtosios kalbos struktūras. Itin išlavėja foneminė klausa. Jis ima ištarti vis daugiau bendrinės kalbos balsių ir dvibalsių 16-21 mėn. vaiko balsinė sistema jau adekvati, bendrinė kalbai. Pirmieji vaiko žodžiai- vieno ar dviejų skiemenų daiktavardžiai. Jais nurodomas objektas arba reiškiama visa mintis. Jei neturi griežtai apibrėžtos reikšmės- tai pats žodis vartojamas keliems daiktams pavadinti. Gausėjant žodynui ir tiksliau tariant žodžius ankstyvojoje vaikystėje įvaldoma gimtosios kalbos sandara. Gramatinės sandaros įvaldymas turi savo periodus:
I periodas (1-2 metai). Nuo vienerių iki dviejų metų- sakiniai iš vieno, vėliau dviejų žodžių nekaitomų giminėmis ir linksniais. Vaiko kalba mažai panaši į suaugusio kalbą: jis vartoja tokius žodžius, kokius suaugusieji paprastai nevartoja. Tokia kalba vadinama AUTONOMINĖ ir MONOLOGINĖ.
AUTONOMINĖ: 1. Tai mamų, auklių kalba, kurios mano, kad jų sugalvoti žodžiai vaikui lengvesni („tapu- tapu“, „niam- niam“). 2. Iškreipti paties vaiko sukurti žodžiai. 3. Vaikas pats sugalvoja autonominių žodžių. MONOLOGINĖ: tai tokia vaiko kalba, kai jis aiškiai ko nors paklausęs ima nesuprantamai nei jam pačiam, nei suaugusiam murmėti, vapėti neaiškius žodžius. Šis tariamas „raiškus pasakojimas“ ir yra monologinė kalba.
II periodas ( iki 3 metų). Vaiko kalba jau tampa gana ryški. Trejų metų vaikas vartoja daug linksnių galūnių. Vaikas įvaldo santykius su daiktais reiškiančias kalbos formas. Trečių metų jau gana gerai ima derinti žodžius sakinyje. Kalba pasidaro rišlesnė.
Lemiamą reikšmę kalbos lavėjimui ankstyvojoje vaikystėje turi vaiko bendravimo su suaugusiais formos pakitimas, įvaldžius daiktinę veiklą. Suaugusieji „priverčia“ vaiką kalbėti suprantamai, pagal galimybę aiškiai žodžiais suformuluoti savo norus ir tik tada juos patenkina.
Pustrečių metų vaikas rodydamas suaugusiam objektą klausia: „Kas čia?“
Antraisiais ir trečiaisiais metais vaikas įsisavina gimtosios kalbos fonetiką, gramatikos dėsnius, praturtina žodyną, leidžiantį jam laisviau bendrauti su suaugusiais. Kalbėdamas vaikas labiau įsigilina į aplinkos reiškinius, geriau išlaiko sukauptą patyrimą ir jį patikslina suaugusiųjų padedamas. Vaiko vartojami žodžiai ar sakiniai yra susiję su tiesiogiai suvokiamais objektais. Žodis taikomas žinomiems objektams ir girdimiems garsams, jų skambesiams. Šiuo metu žodis dar priklauso nuo situacijos, kurioje vaikas yra, taigi jo kalba situacinė.











Ikimokyklinis amžius (3-7 metai)

Kalbos mokomasi visą gyvenimą, tačiau sparčiausiai- ikimokykliniais metais. Kalba progresuoja labai greitai. Daugelio autorių nuomone (duomenimis) 6 metų vaikas moka nuo 8000-14000 žodžių. Vaiko žodynas priklauso nuo to, kokius žodžius vaikas girdi savo aplinkoje. Šešerių metų vaikas jau gali taisyklingai vartoti kai kuriuos specifinius nuolat girdimus terminus (pvz.: medicinos, fizikos). Ikimokykliniame amžiuje gausėja kalbos žodyno sudėtis. Palyginti su ankstyvąja vaikyste, ikimokyklinis žodynas pagausėja paprastai 3 kartus. Vaiko žodynas greitai pasipildo ne tik daiktavardžiais, bet ir veiksmažodžiais, įvardžiais ir t.t. šiame etape įsisąmoninamas gimtosios kalbos, morfologinė sistema, vaikas bendrais bruožais praktiškai išmokstama linksniuoti ir asmenuoti. Ikimokyklinio amžiaus vaikas gali išmokti tarti žodžius siekdamas išsiaiškinti jų garsus, atsisakydamas susidariusių įprastų žodžių tarimo formų. Vaikas sugebėdamas analizuoti žodžius garsais, lengviau išmoksta skaityti ir rašyti. Vaikas žaidžia kalbos darybos priemonėmis, lavina savo sugebėjimus jas taikyti naujų žodžių kūrimui. Iš paprasto vientisinio sakinio vaikas pareina į sudėtinius, pavartodamas jungtukus arba įterpiamus naujus žodžius, išplečiant pagrindinio sakinio mintis. Gramatika ištobulėjusi, kad žodžiu gali duoti komandas tiksliai išreikšti nesudėtingas mintis. Sudėtingesnes gramatines formas vaikas perima ir įsisąmonina vartodamas suaugusių posakius. Jam smagu kalbant pavartoti naują gramatinę formą. Kalbos įsisąmoninimą nulemia nepaprastai aktyvus vaiko požiūris į kalbą. Šiame amžiuje pasireiškia didžiausias jautrumas kalbos reiškiniams.
Kalbos funkcijos besivystančios ikimokykliniame amžiuje
I Komunikacinė (arba bendravimo)- vaikas bendrauja tik su artimais ir gerai pažįstamais žmonėmis.
a) Situacinė kalba- ji yra visiškai aiški pašnekovams, bet paprastai nesuprantama pašaliniams asmeniui.
Kontekstinė kalba- pakankamai aiškiai apibudina situaciją. Ji gali būti suprantama nesusipažinus su situacija tiesiogiai.
c) Aiškinamoji kalba- ji turi būti dėstoma nuosekliai, joje išskiriami ir nurodomi pagrindiniai situacijos ryšiai ir santykiai, kuriuos pašnekovas turi suvokti.
II Planavimo funkcija- ikimokykliniame amžiuje vaiko kalba tampa jo praktinio elgesio planavimo ir reguliavimo priemone.
a) Geocentrinė kalba- kalba kylanti veiklos metu ir skiriama sau.
III Ženklų funkcija- vienu žodžiu (pavadinimu) vadinant nesantį daiktą ir kartu jo pakaitalą arba daiktą ir grafinę konstrukciją, žodžio reikšmei suteikiama ženklo prasmė.















Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos raidos ypatumai (5-7 metai)
Kai vaiko kalba vystosi normaliai, tai vyresniųjų ikimokyklinukų žodynas vis labiau artėja prie suaugusiųjų. Daug psichologų yra stebėję ir tyrę vaiko žodyno didėjimą. Iš jų matyti, kad yra labai didelių individualių skirtumų ir pagal vartojamų žodžių skaičių, ir pagal amžių.
Vaiko vartojamų žodžių daugėja labai pamažu. Jo žodynas ima sparčiai didėti, kai jis įsisąmonina simbolinį mąstymą. (Žukauskienė R., 2002.)
Ketvirtaisiais ir penktaisiais gyvenimo metais vaiko kalba darosi vis aktyvesnė (ypač penktaisiais metais, kai prasideda „kodėlčiukų" amžius). Labai sparčiai didėja žodžių atsargos, vaikai vartoja įvairiausias gramatines žodžių formas ir junginius. Savo mintis jie reiškia ne tik paprastais, bet ir sudėtiniais sakiniais.
Tačiau labai dažnai vaiko sakiniuose daiktavardžiai pakeičiami įvardžiais: „Jis nuėjo... O paskui jis pamatė.,. O paskui jis paėmė..." — pasirodo, čia kalbama apie senelį. Laužoma ir sakinio žodžių tvarka, ir žodžių kaitymo gramatinės formos.(Avanesova V.,1984.)
Daugelio autorių duomenimis, šešerių metų vaikas moka nuo 8000 iki 14 000 žodžių. Vaiko žodynas priklauso nuo to, kokius žodžius vaikas girdi savo aplinkoje.
Bendraudamas vyresniojo amžiaus ikimokyklinukas keičia savo situacinę kalbą suprantamesne aplinkiniams. Vietoje įvardžių atsiranda daiktavardžiai, kurie suteikia pasakojimui aiškumo. Priešmokyklinukų kalbai būdingi dvigubi veiksniai. Pavyzdžiui: „Jis berniukas nuėjo“. Vaikas pasako įvardį, bet pajutęs, kad to nepakanka, prideda daiktavardį. Kalbėdamas jis atsižvelgia į pašnekovą. Pateikti suaugusiojo klausimai netrikdo, o kelia norą pasakoti tiksliau, suprantamiau.
Būsimieji pirmokai ne visada tiksliai suvokia veiksmažodžių su įvairiomis priesagomis reikšmę. Pasitaiko savos kūrybos veiksmažodžių: gegutė „geguoja“, „kvakuoja“, uodas „zybia“, „ūzia“, žąsis „žąsuoja“. Patys vaikai vartoja vis daugiau ir įvairesnių priesagų. Pasitaiko daug žodžių darybos klaidų: „debesutis“, „linoninė“, „krepšinistas“, „mezgėtoja“, „kirpyklė“.(Avanesova V.,1984.)
Keičiantis pažinimo interesams, išsiplėtus bendravimui, vaikas pradeda vartoti kontekstinę kalbą. Norint ją suprasti, nebūtina žinoti situaciją. Ilgainiui kontekstinę ir situacinę kalbą jis vartoja pagal bendravimo sąlygas. Geriau kontekstinę kalbą vaikai išmoksta po sistemingų užsiėmimų mokykloje. (Montesori M.,1992.)
Vyresni ikimokyklinukai įgyja poreikį paaiškinti bendraamžiams būsimą žaidimą, žaislo konstrukciją ir kt. Nepakankamas tarpusavio supratimas kelia ginčus, konfliktus. Aiškinant būtina nuosekliai išdėstyti faktus, nurodyti pagrindinius ryšius. Išsamų aiškinimą ikimokyklinukai neretai pakeičia paprastesne situacine kalba.
Ikimokykliniame amžiuje šalia tikrovės pažinimo, vaizdiniu mąstymu vaikas pradeda susidaryti sąvokas ir jomis mąstyti. Vaizdas yra individualus, egocentriškas, o sąvokos visiems bendros, komunikabilios, nes jose užfiksuotos bendrosios esminės daiktų ir reiškinių savybės. Kad vaikas galėtų jas suvokti, turi išmokti analizuoti reiškinius, juos lyginti, rasti jų tapatumą, panašumą ar skirtumą. Galima lyginti ir tiesioginio suvokimo metu, bet mąstymui ieškant lygybės ar kitokių santykių tarp objektų ir jų požymių, jie atitraukiami iš konkrečių sąlygų ir santykis nustatomas ne jutiminiu būdu, o kalba.( Kurmanskienė I., 2003.)
Kalba tampa universalia bendravimo, pažinimo, mąstymo priemone.
Išmoktus naujus žodžius vaikas kartais klaidingai ištaria. Bet tai nereiškia, kad vaikas nesuvokia žodžio, kad neskiria garsų. Klaidingai taria dėl dviejų priežasčių: arba dėl artikuliacijos padargų netobulumo, kliudančio ištarti kai kuriuos kalbos garsų derinius, arba dėl atminties trūkumų. Savo tarimo trūkumus vaikai suvokia ir supranta, bet dėl objektyvių psichologinių priežasčių nepajėgia jų pašalinti. (Gučas A.,1981.)
Daugelio mokslininkų tyrimai įrodė, kad dažna mokymosi sunkumų priežastis yra kalbos sutrikimai. Kalbos trūkumai neigiamai veikia vaiko asmenybės raidą, jo elgesį. Kartais vaikas vengia bendrauti. Bendraamžiai greitai pastebi, kad jo kalba išsiskiria iš kitų, ir kritiškai vertina nukrypimus. Taigi vaikai, turintys kalbos sutrikimų, patiria specifinių mokymosi ir bendravimo sunkumų. Jiems būtina pagalba.
Vyresniųjų ikimokyklinukų kalboje pasitaiko vienas kitas kai kurių garsų grupių tarimo defektas. Tačiau kartais vaikai blogai taria atskirus garsus: r, l, š, f. Taip būna tada, kai artikuliacijos aparato raumenims trūksta paslankumo arba yra ydinga jo sandara (netaisyklinga dantų struktūra, platus, nejudrus liežuvis, per trumpas poliežuvinis raištis) arba kas nors iš aplinkinių blogai taria garsus. Šitokiais atvejais negalima tikėtis, kad tarimas savaime susitvarkys ir būtinai reikia kreiptis į specialistą — logopedą.
Kalbos trūkumai ir netobulumai atsiranda iš dalies dėl organinių priežasčių — dėl nervų sistemos netaisyklingumo ir patologiškų jos pokyčių, iš dalies dėl funkcinių trūkumų, įgytų kalbos vystymosi metu, ir nuo klaidingo šnekamosios kalbos sudaromųjų garsų tarimo. Tokias klaidas vaikas įpranta daryti, girdėdamas netobulai tariant žodžius arba apskritai netaisyklingai kalbant. Tarmiškas kirčiavimas priklauso tai pačiai trūkumų rūšiai, nes ir čia kalti yra blogi įpročiai, palaikantys vaiko kalboje įgimtus jo kalbos trūkumus. Kalbos trūkumus vaikui dažnai įskiepija ir suaugę žmonės, tarp kurių jis gyvena mažas būdamas.
Normalieji vaiko trūkumai atsiranda todėl, kad sudėtingas kalbos organų aparatas dar nepakankamai gerai veikia, todėl nepajėgia ištarti garso. Tariamajam žodžiui sklaidyti būtinai reikalingų judesių asociacija nusistovi labai pamažu. Todėl susidaro netobulų žodžių kalba, arba kalba, kuriai trūksta daug žodžių (todėl pradedami vartoti nepilnieji žodžiai).
Galvodami apie žmogaus kalbos gražumą, be abejo, matome, kad nuskriausti yra tie, kurie negali kalbėti taisyklingai. Negalima nė įsivaizduoti estetinio auklėjimo be tam tikro rūpinimosi ištobulinti šnekamąją kalbą.
Tačiau jeigu vaikas ir gerai taria garsus bei žodžius, kalbos garsų kultūrai vis tiek reikia skirti deramą dėmesį. Dabar ypač svarbu yra reguliuoti vaiko kalbos tempą, dikciją ir mokyti jį intonacinio išraiškingumo.
Šiuo atžvilgiu labai geros medžiagos gali suteikti smulkiosios tautosakos lobiai: juokavimai, pokštai, greitakalbės pavyzdžiai, patarlės bei priežodžiai.
Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų žodžių atsargos, kaip minėta anksčiau, jau yra didelės. Tai daugiausia pagrindinio žodyninio kalbos fondo žodžiai, t. y. visų vartojami žodžiai, reikalingi bendravimui. Žinoma, ne visi vaikai tiek jų išmokę ir ne visi savarankiškai juos vartoja. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalba yra nevienodo lygio. Vieni vaikai laisvai naudojasi savo žodžių atsargomis, o kitų aktyvusis žodynas yra negausus, nors didelę dalį žodžių gerai supranta (pasyvusis žodynas).
Kai kurie vaikai žodžius ir posakius vartoja ne vietoje, netiksliai suprasdami jų reikšmę.
Reikia, kad vaikai sąmoningai mokytųsi žodžių, jiems suprantamų, pastovių žodžių junginių, kad jie suprastų, jog žodžiai gali turėti daug reikšmių ir įvairių prasminių atspalvių, suprastų vaizdingą žodžių vartojimą.
Vaiko žodžio prasmės supratimas yra glaudžiai susijęs su aplinkos suvokimu. Remdamasis savo paties patirtimi, vaikas įgyja naujų žinių, suvokia abstrakčias sąvokas.
Vaikas mokosi kalbėti nesuvokdamas, kaip jis tai daro. Jo kalbiniai įgūdžiai formuojasi nedalyvaujant sąmonei. Kai jis suvokia ir supranta kalbą, jis pirmiausia įsisąmonina tą prasminį turinį, kuris ja perteikiamas. Kai jis kalbėdamas reiškia savo mintį, praneša ją savo pašnekovui, Šis taip pat įsisąmonina jos prasminį turinį. Ir jam visai neprireikia suprasti, kaip, kokiais žodžiais pasakoma mintis. Vaikas šito labai ilgai nesupras, jis net nežino, kad kalba žodžiais.
Ikimokyklinio amžiaus vaikui, kol dar jo niekas nėra mokęs suskaidyti kalbos atskirais žodžiais, žodis turi labai neapibrėžtą reikšmę. Atsakydamas į klausimą, kokių žodžių jis moka, vaikas gali ištarti garsą, pasakyti pavadinimą kurios nors raidės, pasakyti sakinį ar žodžių junginį arba net atsakyti, kad jokių žodžių nemokąs, tiktai mokąs eilėraštį apie žiemą. Daugelis vaikų galį pasakyti žodžių, bet paprastai tik daiktavardžių, reiškiančių daiktus.







Vaiko žodyno didėjimas iki 6 metų

1 m.6 mėn 2 m. 3 m. 4 m. 5 m. 6 m.
Pagal V. Šterną 100 300-400 1000-1100 1600 2200 2500-3000
Pagal M. Smitą 22 272 896 1540 2072 2565
Pagal V. Prejerį 175-1500
Pagal V. G 100 400-700




























Piaget Lurija B. Skineris Chomsky N. J. Bruneris Vygotskis A. Bandura
Daug rašė apie ikimokyklinio amžiaus vaikų geocentrinę kalbą. Jis pastebėjo, kad jaunesni kaip 6-7 m. vaikai dažnai nesugeba išklausyti kito kalbančiojo. Geocentrinė kalba reiškia kalbėjimą kito asmens akivaizdoje, bet neperduodant kitam ir nesikeičiant tarpusavyje informacija ir idėjoms. Vaikai dažnai kalba, tačiau jie dažniausiai reiškia savo mintis nereaguodami į tai ką sako kiti vaikai, ir taip bendraudami jie puikiai jaučiasi.
1. Pakartojimas ir atkartojimas.
2. Monologas.
3. Kolektyvinis monologas.
Pakartojimas – kalbėjimas, vaikas kartoja žodžius savo malonumui. Jam patinka skambėjimas. Ekolalija (atkartojimas) – savo sukurtų žodžių kartojimas, kurie nėra skirti bendrauti su kitais.
Monologas – vaiko kalba nukreipta į save ir padedanti palaikyti tam tikrą jo aktyvumą.
Kalbasi vaikai iškart nekreipdami dėmesio ką sako kiti vaikai.
Socializuoti kalba – pokalbis, kuriame du ar daugiau žmonių pasako bent 3 taiginius ta pačia tema.
• Pritaikyta pokalbio temai informacija – naudojasi kitų žmonių suteikta informacija.
• Kritiškas požiūris – naudoja savo pranašumo jausmui sustiprinti.
• Komanda – liepimas kitam ką nors atlikti.
• Klausimai ir atsakymai – dažniausiai naudojami bendraujant su suaugusiais. Teigė, kad iš pradžių vaiko elgesį kontroliuoja vaiką supančių suaugusių kalba. T.y. išorinė kalba. Pamažu vaikas vis mažiau klauso žodžių komandų ir padeda pats sau sakyti ką reikia ir ko nereikia daryti. Tai ką vaikas girdėjo sakant suaugusius, dabar jis tyliai sako pats sau. Kita žmonių kalba tampa vaiko vidinė kalba. Kalba tapusi minčių formavimo, formulavimo priemone vadinama vidine kalba. Taip ji atskiriama nuo bendravimui su kitais žmonėmis skirtos kalbos. Vidinės kalbos raidos pradžioje vaikas – gausiai kalbasi su savimi. Vėliau – pašnibždomis. Vėliau – tik krutindamas lūpas, be garso. Galiausiai – ima kalbėti su savimi mintyse, be išorinių kalbėjimo požymių. Vidinę kalbą naudoja sprendžiant visas sudėtingas problemas. Mano, kad vidinė kalba yra tarpininkas tarp mąstymo ir kalbos. Jie teigė, kad vaiko intelektas formuojasi sąveikaujant su aplinka. O vaiko praktiniam intelektui turi įtakos kalba. Vygotskis teigė, kad nuo kalbos labai priklauso vaiko vaizduotė. Kai sulėtėjusi kalbos raida, sutrinka aš vaizduotė. Jo nuomone kalba išlaisvina vaiką nuo tiesioginių įspūdžių, padeda įsivaizduoti daiktą, kurio nemato, galvoti apie jį. Bihevioristinės teorijos pradininkai kalbos išmokimo mechanizmui aiškino ryšiu tarp stimulo ir atsakymo ( S–R)- ryšys tarp jų susiformuoja skatinant individą už tai, kad jis tinkamai reaguoja. Teigia, kad kalba, kaip ir kitos elgesio formos, išmokstama operantinio sąlygojimo būdu. Vograudamas vaikas spontaniškai, ar mėgdžiodamas taria garsus, kuriuos tėvai ar kiti aplinkiniai pastiprina parodydami dėmesį vaikui, taip paskatindami ir toliau juos tarti. Todėl tie garsai tampa vyraujančiais ir vėliau tobulėjant kalbai vaikas ištarus garsus gauna pastiprinimą, tai progresyviai artėja prie suaugusiųjų kalbos. Jam augant pastiprinami tik teisingai ištarti žodžiai, vėliau- sakiniai. Jo nuomone- vaikas pradės kalbėti ir taip gerai kalbės, priklauso nuo to, kaip jis buvo pastiprinamas ir skatinamas kalbėti. Pabrėžiama, kad žodžiai ar frazės, kurių vaikas išmoksta, priklauso nuo kiekvienos šeimos sąlygojimo stiliaus. Šeimoje, kurioje teigiamai vertinamas žodinis bendravimas, vaikas 2-ais gyvenimo metais jau užduos klausimus ( kas čia?) ar ko nors paprašys žodžiais. N. Chomsky tyrė kalbos raidos eigą. Jis nustatė, kad panašaus amžiaus vaikų kalbiniai sugebėjimai yra panašūs neatsižvelgiant į didžiulius kultūrinius, ekonominius šeimos aplinkos ir gimtų kalbų skirtumus. Kada atsiranda tam tikri vaiko kalbiniai sugebėjimai ribos yra apytikrės. Jis pasiūlė biologinę kalbos teoriją, kuri pabrėžė, kad viso pasaulio vaikai supranta ir naudojasi tam tikrais jų gimtosios kalbos gramatikos ir sintaksės principais. Taip pabrėžė, kad daug mūsų sakinių yra originalūs (nebuvome sakę tokio pat seniau ir vargu ar jį tiksliai pakartosime). Tačiau dauguma žmonių tiksliau supranta mūsų kalbą. Aiškino, kad visi žmonės turi įgimtą sugebėjimą išmokti kalbą, t.y.-išmokimo mechanizmą. Tai verčia vaiką atidžiai klausyti kalbos garsų pirmomis gyvenimo savaitėmis ir imituoti garsus. Dėl jų 6mėn. vaikas čiauška, 1m.-ištaria pirmuosius žodžius. 2m. pabaigoje – pirmus sakinius. Dėl kalbos išmokimo mechanizmo vaikas apdoroja girdimą kalbą, kuria taisykles, po to jas supranta (generuoja) gramatiškai taisyklingą kalbą. Gilioji struktūra – išankstinis pasirengimas išmokti kalbą. Paviršinė struktūra – per tam tikrą laiką turimas išmokti vaiko konkrečios kalbos žodynas ir gramatika. Chomsky teigė, kad vaikas greitai pradeda suprasti paviršinę kalbos struktūrą, todėl, kad nuolat aktyvi gilioji struktūra, skatinanti vaiką suprasti gramatiką iš nepilnų ir fragmentiškų sakinių, kuriais kalba daugelis suaugusių. Kognityvinis psichologijos atstovas. Jis rašė, kad galima skirti 2 kalbos komponentus:
1. Semantinį (prasminį).
2. Sintaksinį.
Manoma, kad beveik visos tos stebėtinai pastovios taisyklės, kurios valdo žmogaus kalbos sintaksę, išmokstamos per 2-3m. t.y. nuo antrųjų iki 4-5-tųjų vaiko gyvenimo metų. Jis teigė, kad tuo laikotarpiu mokymąsi labai veikė įgimtos ypatybės. Jis teigė, kad sintaksės įsisąmoninimo formos yra universalios, jos nebūdingos suaugusių žmonių kalbai, todėl tai sunku laikyti paprasta imitacija. Skiriamos kelios giliosios sintaksės raidos stadijos.
1 stadija – naudojama tik prasminė sintaksė, numanomas psichologinis veiksnys, išreiškiamas kalba.
2 stadija – išryškėja minimali gramatika – išskiriamas veikėjas, veiksmo vieta ir objektas. Pagrindinė priemonė tampa žodžių tvarka, visada pirmiausia – veikėjo vardas (semantinė sintaksė)
3 stadija – Semantinės sintaksės taisyklės naudojamos reguliariai, taip pat atsiranda „paviršinės“ sintaksės taisyklės ir tarnybiniai žodžiai. Prielinksniai ir jungiamieji žodžiai. Savo darbuose analizavo šnekamosios ir rašytinės kalbos mokymąsi ir raidą. Jo nuomone kalba yra psichikos funkcija, bendravimo priemonė. Ji taip pat yra psichikos ir elgesio tarpininkas. Jo nuomone kalbos raidai tinka bendri refleksinio elgesio dėsningumai. Jau 1-ais gyvenimo metais balsas (garsų skleidimas) padeda atlikti dvi pagrindines funkcijas:
1. Raiškos (apibudina organizmo emocines būsenas). 2. Socialinio kontakto.
Vienas svarbiausių kalbos raidos momentų – kalbos ir mąstymo sąveika. Refleksinė ir atliekanti išraiškos funkcija kalba nepriklauso nuo mąstymo. Taip pat ir vaikas mąsto nepriklausomai nuo kalbos. 1,5-2m. vaikui mąstymas ir kalba lyg sutinka. Po to kalba pasidaro intelektuali, ja išreiškiamos mintys. Vygotskis teigė, kad kalba tobulėja diferencijuojant prasmes. Kiekvienai kalbai būdingos sistemos, pagal kurias kuriami svarbiausių kalbų tipai. Vaikai įsisavina jų kūrimo sistemas. Todėl vaikų kalbos raida yra šuoliška.
Socialinio išmokimo teoretikas teigė, kad tai, ką vaikas išmoksta, daugiausia priklauso nuo pasirinkto elgesio stebėjimo ir imitacijos modelio, ir dažnai, tai vyksta be pasirinkimo. Šiuo mokymusi yra 2 dalyviai: 1 Modelis. 2 Stebėtojas.
Modelis už ištartus žodžius yra paskatinamas. Stebėtojas, kuris žiūri į modelį, jo klausosi, mėgina ištart tą patį. Modeliavimas yra labai svarbus vaiko socialiniams reakcijoms. Vaikas negalėtų išmokti savo gimtosios kalbos, gramatikos, jei kiti žmonės nebūtų jam pavyzdys. Todėl Lietuvoje vaikai išmoksta kalbėti lietuviškai, Japonijoje – japoniškai. Vaikas nuolat girdi aplinkinių žmonių kalbą, ir net nesimokydamas jos renka, kaupia apie ją tam tikrą informaciją. Tėvai vaikui paprastai pateikia gerai suformuotą kalbą.

neblogas zaidimas
Papildyta:
o jei as prasau atnesti geltona ( cia kai pvz)kamuolika o jis man nesa tapkes sausainius
dar vienas prasom savo vyruko atnesk melyna masina (bandom o jis nubego i vonia ir atnese broliko dantu sepetuka prisijuokem su vyru nors visai nejuokinga kai toks vyras nesupranta
Papildyta:
ZALIAAKE25 LABAI GERAS STRAIPSNIS PASISKAITYTI

zaliaake25, super straipsnis ne viena toki esu skaicius. tik esme ta, kad zinai, ka turi moketi, ir tai ka moka, ko mokini ir pan. nes tarkim dabar mano dukrai toks fainas periodas, kai ji labai imli ir kasdien ismoksta kazka naujo. vakar klijavom sudetingus karpinius, siand savaites dienas mokemes. o jau fantazuot, su kiekviena diena vis tobuliau, ko anksciau net nebuvo. tai manau kiekvieno vaiko raida labai individuali, aisku yra pagal kazkokius kriterijus, kur turi atitikt, bet as labai ir nekreipiu demesio i tai

laikykitės, stiprybės jums visiems. pasiskaitinėju įvairias temas ir vis randu tavo pasisakymų jose, tai kažkaip vis galvoju kaip jums sekasi žingsniuoti į priekį...

Sėkmės jums dideliausios ir kantrybės

ai merginos mano pcihologe sake penktadieni kad cia auga arba genijus arba kazkas sujuo negerai nes jo zaidimukai tokie idomus na aciu jums visoms uz palaikyma vaziusim uzsavaites i VRC Ir bus matyt kaip cia viskas bus

Kiekvienas vaikas yra individalybė. Ir griežtai sprausti į kažkokius rėmus, ar vertinti pagal nustatytas taisykles nederėtų. Savaime suprantama, kad sutrikimu laikoma, kai penkiametis moka vos keleta žodžių. Visos taisyklės, testai ir pan., yra tam, kad prieiti bendros išvados, kas būtų laikoma NORMA, ir kas būtų laikoma NENORMA. tiesiog pagal ką derėtų orientuotis nustatant sutrikimus.
Kalbos raida ne vien priklauso nuo vaiko, nuo jo išsivystymo, protinių sugebėjimų, temperamento ir pan. Vis tik didžiausią įtaką daro aplinka. Pvz.: tėtis/mama gan uždaras/a, nemėgsta bendrauti su žmonėmis. Tuomet nereikia kažko tikėtis ir iš vaiko. Arba, kalba labai skirsis 2 bendraamžių, pvz.: 2m. mergaičių augusių skirtingoje aplinkoje. Viena mergaitė auga didelėje šeimoje, kur yra seneliai, tėvai, turi vyresnių brolių ir seserų. O kita gyvena tik su tėveliais, dažniausiai būna su mama ir pan.

lolita32, is dalies sutinku, buna intravertai ir ekstravertai, bet jei zmogus mazakalbis, jam nesuteikia sunkumu perskaityti teksta, suvokti, ka jam sako kiti, ir vienu sakiniu atsakyti i klausima teisingai. tada NORMOS gal ir neturetu buti taikomos
Tuo tarpu, maniskis pvz. daug kalbantis nuo kudikystes ir burbuliuoti eme anksti, bet va kalba kazkurioje vietoje sustojo, suletejo..ir nors dabar jau yra sakinio struktura, galima jo kalba suprasti (pirmos klases pradzioje mokytoja ne visada suprasdavo, ka jis sako) taigi vaikas ekstravertas, siemoje daug kalabme ir pan., bet butent saviraskai kalbos budu, tiksliau jos trukumas sudare tokius trukdzius, kaip emocine adaptacija ir vystymasis. intelektas vystesi regimosios atminties deka ir stebetinai aukstas, bet kalba deja nera tokia, kaip klasioku, t.y. neatitinka NORMOS ir liudna, bet kai gauna pasveikinima su Kaledomis is kalsioko, su palinkejimu "vel buti normaliu" deja labai liudina..nors as suprantu, kad vaikams idomu su juo, bet ne visada supranta tiek jo elgesi, tiek jo kalba

as sutinku sutuo kad vaika nereiktu sprausti i remus pvz mano vyresnelis kalba neaiski 3m dabar palankes log grupe padare pazanga nes jam reikejo tik truputi pataisyti kalba , bet ka daryti jei 3m vaikas nesupranta kur kamuolys ar masina nors jis turi ir senelius ir tevelius ir dar vyresniu broliu ir panasiai ir kalba su juo daug dar beto lanko darzeli as nemanau kad tai spraudimas i remus o tik noras pagelbeti ir pastumeti vaika teigiama linkme nes siame pasaulyje nelabai megsta KITOKIUS ir tokiem gyvenime tikrai nera lengva

Sėkmės ir stiprybės jums! Viskas tikrai susitvarkys, ir į gerąją pusę.