3-7 metų vaikų raidos kriterijai

Putlute, suprantu kad ne vietoj klausiu, bet gal apie metukų amžiaus vaiko raidą galėtum trumpai parašyt (gal į AŽ, jei čia ne vieta), arba nuorodą kokią įmest kur būtų trumpai ir aiškiai surašyta.

taip, beveik nenaudoju, nes daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai baigiau, todėl ankstesnės žinios beveik netinka (išskyrus esminius pagrindus). kiek suprantu, pati esate pedagogė, tad turėtumėte žinoti, kaip švietimo sistema sparčiai kinta ir kokie reikalavimai jai yra keliami. neišvengiamai tenka domėtis papildomai. ir neužsiciklinkit ties rusiškomis knygelėmis (matau, labai patiko), nes ne tik jose randu info.
dirbu su mažais vaikais. daugiau nedetalizuosiu, nes jums vėl kils noras kandžiotis, o man tikrai atsibodo aiškintis ir dar kartą kartoti, kad TEMA NE TA

yra tam psichologai ir psichoterapeutai reikia pasitarti BUTINAI
Papildyta:



teisingai, as mokausi psichologija - psichoterapija, tai viskas cia gerai parasyta, bet as turedama laiko atskenuosiu knygele, ten labai aiskiai parasyta kas ka ir kuriame amziaus tarpsnyje
Papildyta:
Teoriniai teiginiai

Pasak Piaget, yra keturios pagrindinės intelekto vystymosi stadijos: sensomotorinė, priešoperacinė (pastaroji buvo išskirta dar į intuicijos), konkrečių operacijos ir formalių operacijų. Kiekviena stadija turi vaikų amžiaus tarpsnį. Pirmoji, sensomotorinė, prasideda nuo gimimo iki 2 metų. Antroji, priešoperacinė fazė apima laikotarpį nuo 2 iki 4 metų, tačiau kaip minėjau anksčiau antroji stadija yra išskiriama. Tai vyresnio amžiaus vaikai nuo 4 iki 7 metų atsiranda intuicijos fazėje.Vykdant tyrimą buvo pasirinktas vaikas nuo penkerių iki šešerių metukų amžiaus. Šiam amžiui priskiriama antroji, priešoperacinė stadija intuicinė fazė. Šioje fazėje vaikai daro išvadas, remdamiesi neaiškiais įspūdžiais ir percepciniais sprendimais, kurie neišreiškiami žodžiais. Jie pamažu sudaro pagrindą logiškesniam, racionalesniam supratimui. Supratimas be žodžių – t.y. be simbolių tarpininkavimo – dažnai nulemia vaikų neteisingą įvykių ir juos supančią pasaulio santvarka. Kuo svarbesnė darosi kalba, tuo daugiau atsiranda tarpiškumo. Ketverių metų vaikui būdinga tiek percepcinis laukas (ką jie mato) tiek verbalinė sistema (kas jiems sakoma) tačiau dar dažnai susipainioja – iš pradžių daro vienaip, paskui kitaip.
Taigi intuicijos fazėje vaikai:
• Išmoksta suskirstyti objektus į klases ir kategorijas, bet nebūtinai jas įsisąmonina;
• Išmoksta suprasti vis sudėtingesnius loginius ryšius;
• Išmoksta manopuliuoti skaičiaus sąvoka;
• Pradeda suprasti tvermės dėsnį, t.y. suvokti, kad kiekis nekinta, jei keičiasi forma ar dalių, į kurias skirstoma, skaičius.
Vaikai pradeda suprasti masės tvermę, sulaukę maždaug 5 metų. Tačiau dar metus ar dvėjus jis dar negali naudotis šia sąvoka. Intuicijos fazėje vaikas gali suskirstyti daigtus į klases ar kategoijas, įžvelgti ryšius tarp jų, suprasti skaičiaus sąvoką. Tačiau vaikai ne visuomet sąmoningai naudoja kategorijas, todėl mes vadiname jų mąstymo pocesais intuityviais.
Dar pabrėšiu jog šio amžiaus tarpsnio metu vaikas aiškiai suvokia save kaip berniuką ar mergaitę. A. Vingras, A. Vingrienė teigia, kad lytinės priklausomybės suvokimas yra pirmasis ir svarbiausias lytinės brandos elementas. Ir jog šio laikotarpio fizinio vystymosi vektorius daugiau nukreiptas į smulkiąją motoriką, tikslingą manipuliaciją rankomis. Tarptautinė psichologijos enciklopedija nurodo, kad 5m. vaikas turėtų mokėti mokėti kirpti pagal liniją, nukopijuoti X viena ranka, paspausti ir atleisti baltinių segtuką, įsipilti sulčių iš įvairių indų.
Stambiosios motorikos srityje 4 – 6 m. vaikas daug ir koordinuotai juda. Jam reikia daug erdvės fizinei veiklai. Nees – Delaval (2000) pažymi, kad vėlyvasis ikimokyklinukas daro didelius šuolius ir kiek gali dažniau mokosi išlaikyti savo pusiausvyrą, išbalansuoti. Jis sugeba lakstyti laiptais aukštyn žemyn, važinėti dviačiu, plaukti. Judančių daiktų suvokimas – labai svabi savybė judrių žaidimų metu – tobulėja nuo 5 iki 12 metų.
Vaikystės metu nevų sistema greitai auga iki 6 metų. 5 – 6 m. vaiko galvos smegenys sudaro 90 proc. suaugusiojo smegenų svorio, bet vėliau šis procesas staiga sulėtėja (Santrock, 2001; Gučas, 1981/1990).


Berniuko charakteristika


Darius yra antras vaikas šeimoje. Turi vyresnį brolį, kuris yra nuo kito tėvo. Jų metų skitumas yra gan nemažas, Dariukui ką tik suėjo penkeri, jo broliui Justui - dvidešimtketveri. Vaikas buvo lauktas. Gyveno laimingoje, palyginti, šeimoje su tėčiu ir mama. Brolis gyvena atskirai. Tačiau ši šeimos istorija prieš pusmeti persipynė skausmo ir ašaros spalvomis. Berniukui teko patirti tai, ką patiria vos keletas iš kelių šimtų. Dariuko mamytė užgęso, tą diena ji išgėrusi per didelę dozę raminamųjų užmigo ir daugiau nebepabudo. Ji šito tikrai nesiekė, tik širdutė buvo per silpna atlaikyti vaistus. Dabar berniukas auga kartu su tėčiu ir jo seserimi, kartais brolis jį išsiveža ilgesniam laikui į Vilnių. Dariukui dar pasisekė, nes jo tėvas yra labai rūpestingas ir šiltas šeimos žmogus, tokių yra mažai. Tikriausiai nuspėjame jog vaikas myli savo tėtį labai. Nors vaiko gyvenymo istorija skaudi, bet su bendraamžiais vaikais sutaria labai gerai, noriai bendrauja, greitai randa bendrą veiklą. Vaikas judrus, visada yra kažkuo užsiėmęs. Labai retais atvėjais pasireiškia irzlumas, blogos nuotaikos. Jis dažnai aplanko mano sūnėną Gvidą. Dariukas yra labai kalbus žmogutis.
Taigi Darius dabar auga apsuptas meilės, šilumos, rūpestingumo. Gauna daug dėmesio iš savo tėvelio, jo sesers, brolio bei daugelio kitų.


5 - 6 metų vaiko motorika

1. Dariukas yra tikrai geras, daug enegijos turintis vaikas. Retai kada nusėdi ramus vienoje vietoje. Tąkart jį pasivadinau išeiti į kiemą, kur yra suolelis, kurio mums ir reikėjo. Vaikas be prikaištų perėjo suolelį pirmyn, šonu, sugeba apsisukti. Šiek tiek pabūgo eiti atbulomis, galbūt dėl to, kad suoliukas buvo truputėlį aukštesnis nei skirta tokiems žaidimams. Berniukas laiko pusiausvyrą puikiai.
2. Taigi Dariaus paprašiau, kad pašokinėtų man vietoje. Nereikėjo net parodyti ar kartu su juo šokinėti, jis tuoj pat pradėjo striksėti vietoje.
3. Šiuo laiku supuoklių kieme nebūna, jas užkabina tik vasarą. Tačiau aš tikrai žinau jog jis sugeba pats įsisūpti ir sustoti. Labai gerai atsimenu taip jį darantį vasarą. Tai darau išvadas jog šią užduotį atliktų gerai.
4. Darant šią užduotį Dariukui išaiškinau, kad mūsų pirštukai turi pavadinimus. Rodžiau kuris yra nykštys, rodomasis, didysis, bevardis ir mažylis. Tada paklausiau ar mokėtų su nykščiu paliesti kitus pirštukus, o palietęs visus juos išskleistų. Vaikas atliko užduotį iš karto gerai.
5. Kad išsiaiškinčiau ar moka kopijuoti mažąsias raides keletą jų surašiau ant balto popieriaus lapo ir paprašiau, kad jis šalia manųjų parašytų tokias pat savąsias. Galime pasižiūrėti, jos yra įdėtos darbo pabaigoje. Mano sprendimas yra toks, visos mano ir jo surašytos raidės nėra labai panašios. Pavyzdžiui kaip matome „m“ ar „k“ raideles, jos nėra pernelyg panašios į tiesą, tačiau principas išlieka. „K“ raidės pagaliukai, „m“ raidelės lankeliai. Pastarųjų yra per daug, o kitoje raidėje pagaliukai kyla į viršų. „B“ ir „a“ raidės manau yra gerai parašytos. Tiesiog manau, kad vaikui reikia daugiau tokių užduočių lavinančių rašyseną.
6. Čiuožyklos neturėjome ir ją būtų buvę sunku gauti. Nevažiavome į miestą jos ieškoti. Aš pasiklioviau tėvelio pasakojimais. Į tokią aukštą čiuožyklą, kaip 3metrai, vaikas galbūt ir neliptų, na, o tos mažesnės kurios randasi kavinukių, paplūdimių kiemuose ir aikštelėse, vaikas nesibijo čiaužyti. Žiemą, kai būna jau daug sniego, kartais Dariuką nusivedą ant kalnelio pačiaužyti, tada atsiveria visas jo padūkimas, kai jis pats lipa, čiuožia, laksto.
7. Šiai užduočiai atlikti labai tiko tėčio garažas. Paieškojusi radau tikrai mažyti plaktuką, ir tokį nesmailų, palyginti, vinį. Kad vaikui smagiau būtų kalti paėmiau gabalėlį baltos putos, į kurią labai lengvai kalėsi. Vaikas po truputėlį stuksendamas su plaktuku į ilgą vinį, jį įkalė į putą.
8. Kamuolių vaikas turėjo bent kelis, paprašiusi, kad kurį nors atspardytų jis pirmiausia paaiškino jog krepšinio kamuolys per daug sunkus ir kietas spardymui, kiti, tokie pusiau guminiai skirti mėtyti, o futbolo, baltai juodas kamuolys yra kaip tik. Tai per visą didžiausią kambarį vaikas man labai gražiai atvarė kamuolį.
9. Vaiko paprašiau parodyti savo spalvinimo knygeles, pavarčiusi jas, mačiau tikrai gražių paveikslėlių pro kuriuos nepraeita linijų kontūrai. Paklausiau ar čia jis jas spalvino, jis man atsakė jog taip, bet kad pati įsitikinčiau ar jo ranka yra įvaldžiusi vaikų spalvojimo meną paprašiau nuspalvinti gėlytę su varpeliais, taip, kad atrodytų kaip anie. Šiek tiek luktelėjusi pamačiau, kad tikrai jis taip spalvoja. Gaila, kad knygutės buvo pakankamai gražios ir nebuvau sugalvojusi kažką atsinešti iš namų, nors prieš eidama permečiau akimis užduotis ar ko neprireitų. Tačiau tada nepagalvojau, kad būtų šaunu jo darbą parodyti, o plėšti iš knygelės nebuvo kaip.
10. Atsinešiau žurnalo puslapį, kuriame buvo pavaizduoti plaukų šampūno buteliukai. Viena iškirpusi aš, paprašiau, kad tokį patį iškirptų ir jis. Galime pasižiūrėti, ši užduotis puikuojasi darbo gale. Matome, kad vaikui nelabai dar sekasi karpyti linijomis, tik bekerpant jis man pasakė „kokios čia kvailos žirklės“ vietomis truputį nuplėšdamas, vietomis -pakirpdamas.
11. Paprašiusi nudrožti man pieštuką vaikas kaip mat jį kišą į drožtuką ir suką. Vien jo turėjimas pasako, kad jis moka juo naudotis.
12. Dariuko paklausiau ar jis turįs savo piešinių. Berniukas man parodė visą savo piešimo sąsiuvinį. Apie kiekvieną jis man detaliai nupasakojo. Užduotyje yra prašoma nuopijuoti sudėtingus piešinius. Manau mes vieną tokį radome, tai buvo degantis namas. Kai paklausiau iš kur jis tokį nupiešė, kur pamatė, man parodė vieną knygelę, kurioje yra daugelis gyvenimo situacijų. Viena diena paėmęs viena iš jų perkopijavo savo akimis ir rankomis. Piešinys yra įdėtas darbo gale. Vaiką pagyriau gražiu darbu.
13. Vaiko paprašiau perplėšti popierių pusiau, kitą dalį dar per pusę ir t.t. Jam iš pat pradžių taip ir parodžiau. O po to daviau balto popieriaus lapa jam. Lapo skutelius sudėjau taip pat į darbo pabaigą. Pasižiūrėjus atrodo, kad jam nelabai pavyko tai padaryti, bet kai aš atsimenu, kad jis juos ne bet kaip plėšė, o stengėsi perplėšti tolygiai, tik plėšimo linija nukrypdavo į kokią pusę. Skaitau jog berniukas darbą atliko pusiau, jis suplėšė lapą dalimis.
14. Perlenkti lapą Darius mokėjo, tačiau tik tada kai aš jam parodžiau jog lenkti reikia tiesiai, kol susitiks linijos į vieną lygią eilę, nieko stebėtina, Santrock teigia jog 6m. vaikas turėtų sulankstyti popierių į 2 ar 4 dalis. Dariui spalio 27d. suėjo tik penkeri, tad manau jog labai šaunu, kad jis sugebėjo tai padaryti nors ir prieš tai parodžius.
15. Šiai užduočiai pravertė visi Dariuko kamuoliai, nes mesti su viena ranka mokėjo, bet pagauti neįšėjo nei su vienu. Nors užduotį pradėjome sunkiausiu kamuoliu, o užbaigėme – lengviausiu. Tačiau kamuolys vis tiek iššokdavo iš rankų aba jis jį sugaudavo abėjomis.
16. Šią užduotį atlikome dviprasmiškai, vaikui parodžiau du žaidimus su vivutėmis, kuriuos mes žaisdavome kai buvome maži. Priėjus prie šios užduoties vaikas visai pamiršo, kad čia jį kažkas taip netradiciškai visko klausinėja. Su virvelėm tikrai užsižaidėm ilgai ir linksmai, nes man buvo gera pačiai atsiminti kaip maži su jomis žaisdavome. Tagi pirmiausia parodžiau kaip reikia šokinėti suimant abu virvelės galus. Iš pradžių jis ten bandė ne į priekį šokti, bet atgal jam išeidavo, vėliau aiškinau, kad vivutė laikoma už nugaros ir metama į piekį. Tačiau jam peršokti vis nepavykdavo, tikiuosi jog man išėjus jis bandys ją peršokti vistiek. Kadangi šios užduoties kaip ir neįvykdė prisiminiau kitą žaidimą. Kai yra reikalinga tokia vivutė, kuri galėtų užsikabinti už dviejų kežių kojelių. Taigi paėmiau porą kedžių, ir virvutę užkabinau taip, kad pasidarytų kvadratas. Ir tada parodžiau kaip reikia šokinėti po tris kartus per vieną virvelę, vis pereidamas prie kitos ar šokinėti tarp dviejų virvelių ir pan. Berniukas visaip šokinėjo su manimi per tas dvi virveles, buvo tikrai linksma. Galbūt su šokdine dar žaisti ir nemoka bet per viveles šokinėti sugeba.
17. Ši užduotis truko labai trumpai, paprašiau, kad atvarytų man kamuolį su kokiu nors daiktu. Tai vaikas pasiėmęs savo medinį kardą stumdydamas kamuolį man jį atvijo vikriai.
18. Pasižiūrėjusi į vaiko žaislus atradau labai tinkamą mažytį kamuoliuką, kuris buvo labai šoklus. Nieko man nepaaiškinus, mečiau kamuoliuką į jo pusę, taip kad jis dar atsitrenktų į žemę. Kamuoliuką Dariukas kaip mat pradėjo gaudyti, ir taip keletą minučių mes mėtėmės su juo. Skaitau, kad užduotį atliko gerai.
19. Deja, nei tėvelis, nei dabatinis laikas negalėjo padėti sužinoti ar jis čiuožia su pačiūžomis, nes vienas dalykas, jis tokių net neturi. Tačiau žiemą vaikas neatsisako čiuožti nuo kalniuko pats, ar pats einant kojytėmis čiuožinėti. Aišku, tyrimo tikslo tas neišaiškina, belieka tikėtis, kad jau šią žiemą vaikas patirs ką reiškia čiuožti su pačiūžomis.
20. Berniukas dviratį turi. Tačiau jis jį stuma, o atsisėdęs ant jo, su kojytėmis dar pėdalų nemina. Žinau tik, kad vaikas moka važiuoti triračiu. Tad manau, jog užduotis nėra pilnai įvykdoma.
21. Darius be vargo čiuožia rogutėmis, šis užsiėmimas, pasak tėčio, jam labai patinka. Ar nuo kiemo pakilimo į gatvę ar kartais nuo kalniuko, kuris randasi netoli namų, berniukas čiuožti moka pats.
22. Tikliai pasakysiu, jog jis žaidžia vandenyje, kai vanduo siekia iki juosmens ar dar daugiau. Baseine neteko būti, tačiau daugybę kartų buvo prie ežero ar kokio upelio kranto, aišku visada buvo lydimas mamos ar tėčio, kad kas nenumatyto neatsitiktų.
23. Na, šią užduotį labai gražiai iliustruoja jo vairavimas dviračiu, kai jis stumia save viena koja.
24. Paprašius pašokinėti ir apsisukti viena koja, jis tai padaro bemat.
25. Savo vado Darius neparašo. Jis nelabai pažysta raidžių. Keletą jų pasako. Aš parašiau jo vada spausdintinėmis raidėmis ir paklausiau ar tai jam nematyta ir ar nenumano kas čia parašyta. Jis papurtė galvytę. Tada jam pasakiau, kad tai užrašytas jo vardas, vaikas man tik nusišypsojo.
26. Šiai užduočiai labai tiko namų baldai, paprašiau, kad nuo kai kurių nušoktų. Stebint šokimą pastebėjau, kad kartas jis nusileidžia ant priekinės pėdos dalies, kartais ne. Tada kai šoka įsismarkuodamas ir tupia ant priekinės pėdos dalies jis remiasi į grindis rankomis, kad nenugriūtų.
27. Berniuko paprašiau, kad atsistotų ant vienos kojytės, užmerktų akytes ir nesilaikydamas pastovėtų. Tačiau jei jis stovi ant vienos kojytės užsimerkes, tai tada jis laikosi, o jei prašau, kad nesilaikytų - tada atsimerkia. Įvairiais būdais bandėm įvykdyti šią užduotį, bet vis dėlto faktas liko tas pats, kad berniukas dar nelaiko pusiausvyros.
28. Tąkart kai dar buvome kieme, paėmiau berniuką už pažastų ir pakėliau, kad galėtų pasikabinti ant metalinio strypo, kur paprastai permeta kilimą. Visada laikiau rankas taip, kad galėčiau jį pagauti. Bandėme du kartus, manau jam nelabai pavyko. Pirmą syki įsilaikė apie 3 sekundes, antrą syki daugiau, gal 5 – 6 sekundes, tačiau 10 sekundžių nepavyko pasiekti. Tad manau jog šios užduoties neatliko pakankamai gerai.


Išvados ir rekomendacijos

Pasak Santrock (2001), 5m. vaikas turėtų mokėti kirpti pagal liniją, nukopijuoti X viena ranka, paspausti ir atleisti baltinių segtuką, įsipilti sulčių iš įvairių indų. Webb (1989) teigia, jog ikimokykliniais metais greičiau lavėjanti mergaičių smulkioji motorika lemia jų aukštesnį pieštuko ir popieriaus lygį. Taip pat ji pastebi jog ikimokykliniame amžiuje geras motorinis ir fizinis išsivystymas yra psichologiškai reikšmingas, formuoja pozityvų ‚Aš – vaizdą‘ įtvirtina aukštesnį statusą tarp bendraamžių. Aukštesni ir atletiškesni vaikai dažniau renkami žaidimų partneriais, savo mamoms jie atrodo didelių pažintinių ir socialinių sugebėjimų (Eisenberg, 1984). Atvirkščiai, nutukusių vaikų dažnai nepriima žaisti. Apskritai jėgų išbandymas fizinio aktyvumo srityje išmoko lenktyniauti, įtvirtinti savigarbą, siekti rzultato (Santrock, 2001). Vėlyvuoju ikimokykliniu periodu galutinai išryškėja vaiko polinkis dirbti kairiąja ranka (Tan, 1982).
Prieš įžengdami į ikimokyklinį amžių, vaikai sukaupia tam tikrą – tegu ribotą – grafinių vaizdų atsargą, tai įgalina atvaizduoti pavienius daiktus. Taigi mažasis imasi vaizduoti, iš pradžių labai primityviai, atvaizdas toli gražu ne visada panašus į daiktą, kurį vaikas mano atvaizdavęs (pavyzdžiui Dariuko piešinys, dar turi minusų, jo degantis namas dar nelabai panašus į tikrąjį, tačiau tiesos šiek tiek turi). Tokie ir panašūs piešiniai mums neduoda pagrindo į mažojo piešimą ar lipdymą žiūrėti iš aukšto, nepagarbiai. Ir dabar turime optimistiškai, su pagarba traktuoti vaiko darbą ir jo rezultatus. Atminkime visi: mažuosius liūdina artimųjų abėjingumas jų piešiniams, aplikacijoms, dirbiniams iš molio ar plastilino, juo labiau aiškus nevertinimas: „Ką tu čia nutepliojai, nė į ką nepanašu.“ Piešiniuose, lipdiniuose, aplikacijose, kaip ir žaisdami, vaikai atspindi gausybę savo patiriamų gyvenimo įspudžių. Mažasis nuolat atskleidžia sau kokių nors naujovių tame pasaulyje, kuriame jis gyvena. Matyt, neatsitiktinai vaikų piešinių parodoms tradiciniu tapo devizas „Aš matau pasaulį!“.
Vaikui yra svarbu padėti patikslinti matytų daigtų vaizdinius, tai, ką jis nori nupiešti, nulipdyti. Tėčiui tikrai nereikėjo duoti rekomendacijų dažniau vaiką pagirti, įvertinti, tai jis daro nuolatos, tačiau keletą žodelių prasitariau, kad yra naudinga kalbėti su vaiku apie tai ką jis nori piešinyje pavaizduoti, kaip tas daigtas atrodo, truputį jį vaikui detalizuoti. Reikia stebėti vaiko šneką, stengtis, kad jis pats užsimintų, kas jį patraukė, sukėlė susidomėjimą. Yra vaikų, kurie kalba apie tai daug ir noriai (kaip pavyzdžiui Darius, tad tėveliui tereikia kartkartėm su juo pasikalbėti, pabendrauti). Kitus reikia paraginti, paklausti, kad jie galėtų atsiverti. Kartais naudinga pasiūlyti vaikui apžiūrėti daiktą dar kartą, ilgiau stebėti reiškinį (aišku, jei tai įmanoma).
Kodėl taip sureikšminame vaiko piešimą? Todėl, kad tai yra labai svarbu vaiko savarankiškam ir aktyviam mąstymui, jų fantazijai. Mažasis naujai išgyvena tai, ką yra kažkada matęs. Vaizdinis pasaulio suvokimas, kūrybiškas matytų dalykų atvaizdavimas piešiniuose, lipdiniuose, aplikacijose, kartu neišvengiamai kylantys estetiniai išgyvenimai,-visa tai palieka vaiko sieloje gilų pėdsaką, formuoja jo kūrybinę gyslelę. Dar patarčiau tėčiui dažniau vaikui įduoti į rankas žirklutes, nes karpymas yra įdomus užsiėmimas, ypač kai prie jo dar prisideda klijai ir spalvijimo flomasteriai.
Iš motorikos skiltyje pateiktų užduočių, Darius atliko 19, penkių nepadarė ir keturias atlieka pusiau. Iš neatliktų užduočių galime spresti, kad vaikui kartais trūksta mokytojo, kuris užsiimtų važiavimo dviračiu pamokomis, išmokytų čiuožti pačiūžomis, kuris leistų vaikui judėjimo laisvę. Suprasti tėvą taip pat nėra sunku, vienas likęs su sūnumi kartais negali visko aprėpti. Aš tiesiog tikiuosi jog šią žiemą jam teks čiaužyti su pačiūžomis, o ateinančią vasarą mokės ir dviračiu važiuoti (dviratį turi). Be viso kito, tėvai patariau, kad dažniau vaikui suteiktų teisę rizikuoti. Kiekviena, net mažiausia pergalė pakelia jų autoritetą vienmečių akyse, padeda jiem moraliai save įvertinti. Laipiodamas po medžius ar judančiomis pristatomomis kopėtėlėmis, šokinėdamas per griovį ir nuo įsisiūbavusių sūpuoklių, vaikas darosi ne tik drąsesnis, bet ir gerokai vikresnis ir stipresnis. Toks vaiko laiko leidimas įgalintų save išlaikyti ne tik 10 sekundžių kabantį, bet ir ilgiau, ko dabar Darius ir nepadaro. Aišku, mums, suaugusiems, teks kelias minutes pasijaudinti. Bet ką padarysi, tam mes ir esame suaugusieji. Jeigu drausime vaikui judėti, žaisti ir net paišdykauti, tai kartu mes atimsime dalį vaikystės džiaugsmų. Vienas garsus filosofas yra taip pasakęs: „Nėra nieko juokingesnio už vaiką , įkūnijantį suaugusio rimtumą“. Svarbiausia fizinio vaikų lavinimo priemonė, kaip ir jaunesniajame amžiuje, yra judrieji žaidimai gryname ore. Tiktai ikimokyklinio amžiaus vaikų judesiai žaidžiant jau gerokai sudėtingesni. Jų žaidimams reikia daug daugiau jėgos, vikrumo, nuovokos, greitumo, judesių koordinuotumo.

Papildyta:
gal jau buvau idejusi nebepamenu

Pratarmė

Maži vaikai visada smalsūs, betarpiški, konkrečiai mąstantys, trokštantys patekti į suaugusiųjų pasaulį. Vienas iš raktų - kalbinė raiška.
Kalba yra vienas iš svarbiausių psichikos komponentų. Psichologų ir fiziologų įrodyta, kad žodis, kalba vienaip ar kitaip dalyvauja visose žmogaus psichikos apraiškose.
Vaiko mąstymo raida susijusi su jo kalbos tobulėjimu. Kaip plytą būtų sunku padaryti, neturint formos, taip ir mintį sunku išreikšti, neturint atitinkamų žodžių ir gramatikos priemonių. Kalba yra minties reiškimo forma. Tik tada, kai mintis išreikšta žodžiu, ji yra aiški ir tampa realybe kalbančiam ir kitiems – klausantiems.
Pati svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacinė. Kalbos dėka bendraudami žmonės gali tiksliai informuoti vieni kitus apie savo jausmus, norus, ketinimus, kilusius sumanymus, mintis.
Vaikas išmokęs kalbėti, praplečia savo betarpišką patyrimą, besirėmusį tik pojūčiais ir suvokimu. Bendraudamas su aplinkiniais, mokydamasis ir dirbdamas, įvaldęs kalbą, per ją gali įtvirtinti ir perduoti aplinkiniams savo asmeninę patirtį.
Dauguma vaikų į mokyklą ateina turėdami ganėtinai susiformavusią kalbą, t.y. taisyklingai taria visus garsus, pakankamas aktyvusis ir pasyvusis žodynas, taisyklinga kalbos gramatinė sandara, rišlus pasakojimas. Tačiau dalis vaikų vis tik turi kalbos sutrikimų. Todėl šiame darbe ir norėčiau panagrinėti tai šiek tiek plačiau.


Ankstyvasis amžius (1-3 metai)

Tai vaiko aktyvios kalbos formavimosi laikotarpis. Iki pusantrų metų vaikas išmoksta nuo 30-40 žodžių, ir vartoja juos labai retai. Kalbos mokymasis, vystimosi tempas spartėja maždaug, kai vaikui yra pusantrų metų. Baigiantis antriems metams, vaikai vartoja apie 300 žodžių, o trečiųjų metų pabaigoje- apie 1500.
Vis intensyviau naudodamas kalbą bendravimui su žmonėmis ir patyrimui fiksuoti, vaikas ją tobulina, kūrybiškai perimdamas gimtosios kalbos struktūras. Itin išlavėja foneminė klausa. Jis ima ištarti vis daugiau bendrinės kalbos balsių ir dvibalsių 16-21 mėn. vaiko balsinė sistema jau adekvati, bendrinė kalbai. Pirmieji vaiko žodžiai- vieno ar dviejų skiemenų daiktavardžiai. Jais nurodomas objektas arba reiškiama visa mintis. Jei neturi griežtai apibrėžtos reikšmės- tai pats žodis vartojamas keliems daiktams pavadinti. Gausėjant žodynui ir tiksliau tariant žodžius ankstyvojoje vaikystėje įvaldoma gimtosios kalbos sandara. Gramatinės sandaros įvaldymas turi savo periodus:
I periodas (1-2 metai). Nuo vienerių iki dviejų metų- sakiniai iš vieno, vėliau dviejų žodžių nekaitomų giminėmis ir linksniais. Vaiko kalba mažai panaši į suaugusio kalbą: jis vartoja tokius žodžius, kokius suaugusieji paprastai nevartoja. Tokia kalba vadinama AUTONOMINĖ ir MONOLOGINĖ.
AUTONOMINĖ: 1. Tai mamų, auklių kalba, kurios mano, kad jų sugalvoti žodžiai vaikui lengvesni („tapu- tapu“, „niam- niam“). 2. Iškreipti paties vaiko sukurti žodžiai. 3. Vaikas pats sugalvoja autonominių žodžių. MONOLOGINĖ: tai tokia vaiko kalba, kai jis aiškiai ko nors paklausęs ima nesuprantamai nei jam pačiam, nei suaugusiam murmėti, vapėti neaiškius žodžius. Šis tariamas „raiškus pasakojimas“ ir yra monologinė kalba.
II periodas ( iki 3 metų). Vaiko kalba jau tampa gana ryški. Trejų metų vaikas vartoja daug linksnių galūnių. Vaikas įvaldo santykius su daiktais reiškiančias kalbos formas. Trečių metų jau gana gerai ima derinti žodžius sakinyje. Kalba pasidaro rišlesnė.
Lemiamą reikšmę kalbos lavėjimui ankstyvojoje vaikystėje turi vaiko bendravimo su suaugusiais formos pakitimas, įvaldžius daiktinę veiklą. Suaugusieji „priverčia“ vaiką kalbėti suprantamai, pagal galimybę aiškiai žodžiais suformuluoti savo norus ir tik tada juos patenkina.
Pustrečių metų vaikas rodydamas suaugusiam objektą klausia: „Kas čia?“
Antraisiais ir trečiaisiais metais vaikas įsisavina gimtosios kalbos fonetiką, gramatikos dėsnius, praturtina žodyną, leidžiantį jam laisviau bendrauti su suaugusiais. Kalbėdamas vaikas labiau įsigilina į aplinkos reiškinius, geriau išlaiko sukauptą patyrimą ir jį patikslina suaugusiųjų padedamas. Vaiko vartojami žodžiai ar sakiniai yra susiję su tiesiogiai suvokiamais objektais. Žodis taikomas žinomiems objektams ir girdimiems garsams, jų skambesiams. Šiuo metu žodis dar priklauso nuo situacijos, kurioje vaikas yra, taigi jo kalba situacinė.



Ikimokyklinis amžius (3-7 metai)

Kalbos mokomasi visą gyvenimą, tačiau sparčiausiai- ikimokykliniais metais. Kalba progresuoja labai greitai. Daugelio autorių nuomone (duomenimis) 6 metų vaikas moka nuo 8000-14000 žodžių. Vaiko žodynas priklauso nuo to, kokius žodžius vaikas girdi savo aplinkoje. Šešerių metų vaikas jau gali taisyklingai vartoti kai kuriuos specifinius nuolat girdimus terminus (pvz.: medicinos, fizikos). Ikimokykliniame amžiuje gausėja kalbos žodyno sudėtis. Palyginti su ankstyvąja vaikyste, ikimokyklinis žodynas pagausėja paprastai 3 kartus. Vaiko žodynas greitai pasipildo ne tik daiktavardžiais, bet ir veiksmažodžiais, įvardžiais ir t.t. šiame etape įsisąmoninamas gimtosios kalbos, morfologinė sistema, vaikas bendrais bruožais praktiškai išmokstama linksniuoti ir asmenuoti. Ikimokyklinio amžiaus vaikas gali išmokti tarti žodžius siekdamas išsiaiškinti jų garsus, atsisakydamas susidariusių įprastų žodžių tarimo formų. Vaikas sugebėdamas analizuoti žodžius garsais, lengviau išmoksta skaityti ir rašyti. Vaikas žaidžia kalbos darybos priemonėmis, lavina savo sugebėjimus jas taikyti naujų žodžių kūrimui. Iš paprasto vientisinio sakinio vaikas pareina į sudėtinius, pavartodamas jungtukus arba įterpiamus naujus žodžius, išplečiant pagrindinio sakinio mintis. Gramatika ištobulėjusi, kad žodžiu gali duoti komandas tiksliai išreikšti nesudėtingas mintis. Sudėtingesnes gramatines formas vaikas perima ir įsisąmonina vartodamas suaugusių posakius. Jam smagu kalbant pavartoti naują gramatinę formą. Kalbos įsisąmoninimą nulemia nepaprastai aktyvus vaiko požiūris į kalbą. Šiame amžiuje pasireiškia didžiausias jautrumas kalbos reiškiniams.
Kalbos funkcijos besivystančios ikimokykliniame amžiuje
I Komunikacinė (arba bendravimo)- vaikas bendrauja tik su artimais ir gerai pažįstamais žmonėmis.
a) Situacinė kalba- ji yra visiškai aiški pašnekovams, bet paprastai nesuprantama pašaliniams asmeniui.
Kontekstinė kalba- pakankamai aiškiai apibudina situaciją. Ji gali būti suprantama nesusipažinus su situacija tiesiogiai.
c) Aiškinamoji kalba- ji turi būti dėstoma nuosekliai, joje išskiriami ir nurodomi pagrindiniai situacijos ryšiai ir santykiai, kuriuos pašnekovas turi suvokti.
II Planavimo funkcija- ikimokykliniame amžiuje vaiko kalba tampa jo praktinio elgesio planavimo ir reguliavimo priemone.
a) Geocentrinė kalba- kalba kylanti veiklos metu ir skiriama sau.
III Ženklų funkcija- vienu žodžiu (pavadinimu) vadinant nesantį daiktą ir kartu jo pakaitalą arba daiktą ir grafinę konstrukciją, žodžio reikšmei suteikiama ženklo prasmė.


Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos raidos ypatumai (5-7 metai)
Kai vaiko kalba vystosi normaliai, tai vyresniųjų ikimokyklinukų žodynas vis labiau artėja prie suaugusiųjų. Daug psichologų yra stebėję ir tyrę vaiko žodyno didėjimą. Iš jų matyti, kad yra labai didelių individualių skirtumų ir pagal vartojamų žodžių skaičių, ir pagal amžių.
Vaiko vartojamų žodžių daugėja labai pamažu. Jo žodynas ima sparčiai didėti, kai jis įsisąmonina simbolinį mąstymą. (Žukauskienė R., 2002.)
Ketvirtaisiais ir penktaisiais gyvenimo metais vaiko kalba darosi vis aktyvesnė (ypač penktaisiais metais, kai prasideda „kodėlčiukų" amžius). Labai sparčiai didėja žodžių atsargos, vaikai vartoja įvairiausias gramatines žodžių formas ir junginius. Savo mintis jie reiškia ne tik paprastais, bet ir sudėtiniais sakiniais.
Tačiau labai dažnai vaiko sakiniuose daiktavardžiai pakeičiami įvardžiais: „Jis nuėjo... O paskui jis pamatė.,. O paskui jis paėmė..." — pasirodo, čia kalbama apie senelį. Laužoma ir sakinio žodžių tvarka, ir žodžių kaitymo gramatinės formos.(Avanesova V.,1984.)
Daugelio autorių duomenimis, šešerių metų vaikas moka nuo 8000 iki 14 000 žodžių. Vaiko žodynas priklauso nuo to, kokius žodžius vaikas girdi savo aplinkoje.
Bendraudamas vyresniojo amžiaus ikimokyklinukas keičia savo situacinę kalbą suprantamesne aplinkiniams. Vietoje įvardžių atsiranda daiktavardžiai, kurie suteikia pasakojimui aiškumo. Priešmokyklinukų kalbai būdingi dvigubi veiksniai. Pavyzdžiui: „Jis berniukas nuėjo“. Vaikas pasako įvardį, bet pajutęs, kad to nepakanka, prideda daiktavardį. Kalbėdamas jis atsižvelgia į pašnekovą. Pateikti suaugusiojo klausimai netrikdo, o kelia norą pasakoti tiksliau, suprantamiau.
Būsimieji pirmokai ne visada tiksliai suvokia veiksmažodžių su įvairiomis priesagomis reikšmę. Pasitaiko savos kūrybos veiksmažodžių: gegutė „geguoja“, „kvakuoja“, uodas „zybia“, „ūzia“, žąsis „žąsuoja“. Patys vaikai vartoja vis daugiau ir įvairesnių priesagų. Pasitaiko daug žodžių darybos klaidų: „debesutis“, „linoninė“, „krepšinistas“, „mezgėtoja“, „kirpyklė“.(Avanesova V.,1984.)
Keičiantis pažinimo interesams, išsiplėtus bendravimui, vaikas pradeda vartoti kontekstinę kalbą. Norint ją suprasti, nebūtina žinoti situaciją. Ilgainiui kontekstinę ir situacinę kalbą jis vartoja pagal bendravimo sąlygas. Geriau kontekstinę kalbą vaikai išmoksta po sistemingų užsiėmimų mokykloje. (Montesori M.,1992.)
Vyresni ikimokyklinukai įgyja poreikį paaiškinti bendraamžiams būsimą žaidimą, žaislo konstrukciją ir kt. Nepakankamas tarpusavio supratimas kelia ginčus, konfliktus. Aiškinant būtina nuosekliai išdėstyti faktus, nurodyti pagrindinius ryšius. Išsamų aiškinimą ikimokyklinukai neretai pakeičia paprastesne situacine kalba.
Ikimokykliniame amžiuje šalia tikrovės pažinimo, vaizdiniu mąstymu vaikas pradeda susidaryti sąvokas ir jomis mąstyti. Vaizdas yra individualus, egocentriškas, o sąvokos visiems bendros, komunikabilios, nes jose užfiksuotos bendrosios esminės daiktų ir reiškinių savybės. Kad vaikas galėtų jas suvokti, turi išmokti analizuoti reiškinius, juos lyginti, rasti jų tapatumą, panašumą ar skirtumą. Galima lyginti ir tiesioginio suvokimo metu, bet mąstymui ieškant lygybės ar kitokių santykių tarp objektų ir jų požymių, jie atitraukiami iš konkrečių sąlygų ir santykis nustatomas ne jutiminiu būdu, o kalba.( Kurmanskienė I., 2003.)
Kalba tampa universalia bendravimo, pažinimo, mąstymo priemone.
Išmoktus naujus žodžius vaikas kartais klaidingai ištaria. Bet tai nereiškia, kad vaikas nesuvokia žodžio, kad neskiria garsų. Klaidingai taria dėl dviejų priežasčių: arba dėl artikuliacijos padargų netobulumo, kliudančio ištarti kai kuriuos kalbos garsų derinius, arba dėl atminties trūkumų. Savo tarimo trūkumus vaikai suvokia ir supranta, bet dėl objektyvių psichologinių priežasčių nepajėgia jų pašalinti. (Gučas A.,1981.)
Daugelio mokslininkų tyrimai įrodė, kad dažna mokymosi sunkumų priežastis yra kalbos sutrikimai. Kalbos trūkumai neigiamai veikia vaiko asmenybės raidą, jo elgesį. Kartais vaikas vengia bendrauti. Bendraamžiai greitai pastebi, kad jo kalba išsiskiria iš kitų, ir kritiškai vertina nukrypimus. Taigi vaikai, turintys kalbos sutrikimų, patiria specifinių mokymosi ir bendravimo sunkumų. Jiems būtina pagalba.
Vyresniųjų ikimokyklinukų kalboje pasitaiko vienas kitas kai kurių garsų grupių tarimo defektas. Tačiau kartais vaikai blogai taria atskirus garsus: r, l, š, f. Taip būna tada, kai artikuliacijos aparato raumenims trūksta paslankumo arba yra ydinga jo sandara (netaisyklinga dantų struktūra, platus, nejudrus liežuvis, per trumpas poliežuvinis raištis) arba kas nors iš aplinkinių blogai taria garsus. Šitokiais atvejais negalima tikėtis, kad tarimas savaime susitvarkys ir būtinai reikia kreiptis į specialistą — logopedą.
Kalbos trūkumai ir netobulumai atsiranda iš dalies dėl organinių priežasčių — dėl nervų sistemos netaisyklingumo ir patologiškų jos pokyčių, iš dalies dėl funkcinių trūkumų, įgytų kalbos vystymosi metu, ir nuo klaidingo šnekamosios kalbos sudaromųjų garsų tarimo. Tokias klaidas vaikas įpranta daryti, girdėdamas netobulai tariant žodžius arba apskritai netaisyklingai kalbant. Tarmiškas kirčiavimas priklauso tai pačiai trūkumų rūšiai, nes ir čia kalti yra blogi įpročiai, palaikantys vaiko kalboje įgimtus jo kalbos trūkumus. Kalbos trūkumus vaikui dažnai įskiepija ir suaugę žmonės, tarp kurių jis gyvena mažas būdamas.
Normalieji vaiko trūkumai atsiranda todėl, kad sudėtingas kalbos organų aparatas dar nepakankamai gerai veikia, todėl nepajėgia ištarti garso. Tariamajam žodžiui sklaidyti būtinai reikalingų judesių asociacija nusistovi labai pamažu. Todėl susidaro netobulų žodžių kalba, arba kalba, kuriai trūksta daug žodžių (todėl pradedami vartoti nepilnieji žodžiai).
Galvodami apie žmogaus kalbos gražumą, be abejo, matome, kad nuskriausti yra tie, kurie negali kalbėti taisyklingai. Negalima nė įsivaizduoti estetinio auklėjimo be tam tikro rūpinimosi ištobulinti šnekamąją kalbą.
Tačiau jeigu vaikas ir gerai taria garsus bei žodžius, kalbos garsų kultūrai vis tiek reikia skirti deramą dėmesį. Dabar ypač svarbu yra reguliuoti vaiko kalbos tempą, dikciją ir mokyti jį intonacinio išraiškingumo.
Šiuo atžvilgiu labai geros medžiagos gali suteikti smulkiosios tautosakos lobiai: juokavimai, pokštai, greitakalbės pavyzdžiai, patarlės bei priežodžiai.
Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų žodžių atsargos, kaip minėta anksčiau, jau yra didelės. Tai daugiausia pagrindinio žodyninio kalbos fondo žodžiai, t. y. visų vartojami žodžiai, reikalingi bendravimui. Žinoma, ne visi vaikai tiek jų išmokę ir ne visi savarankiškai juos vartoja. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalba yra nevienodo lygio. Vieni vaikai laisvai naudojasi savo žodžių atsargomis, o kitų aktyvusis žodynas yra negausus, nors didelę dalį žodžių gerai supranta (pasyvusis žodynas).
Kai kurie vaikai žodžius ir posakius vartoja ne vietoje, netiksliai suprasdami jų reikšmę.
Reikia, kad vaikai sąmoningai mokytųsi žodžių, jiems suprantamų, pastovių žodžių junginių, kad jie suprastų, jog žodžiai gali turėti daug reikšmių ir įvairių prasminių atspalvių, suprastų vaizdingą žodžių vartojimą.
Vaiko žodžio prasmės supratimas yra glaudžiai susijęs su aplinkos suvokimu. Remdamasis savo paties patirtimi, vaikas įgyja naujų žinių, suvokia abstrakčias sąvokas.
Vaikas mokosi kalbėti nesuvokdamas, kaip jis tai daro. Jo kalbiniai įgūdžiai formuojasi nedalyvaujant sąmonei. Kai jis suvokia ir supranta kalbą, jis pirmiausia įsisąmonina tą prasminį turinį, kuris ja perteikiamas. Kai jis kalbėdamas reiškia savo mintį, praneša ją savo pašnekovui, Šis taip pat įsisąmonina jos prasminį turinį. Ir jam visai neprireikia suprasti, kaip, kokiais žodžiais pasakoma mintis. Vaikas šito labai ilgai nesupras, jis net nežino, kad kalba žodžiais.
Ikimokyklinio amžiaus vaikui, kol dar jo niekas nėra mokęs suskaidyti kalbos atskirais žodžiais, žodis turi labai neapibrėžtą reikšmę. Atsakydamas į klausimą, kokių žodžių jis moka, vaikas gali ištarti garsą, pasakyti pavadinimą kurios nors raidės, pasakyti sakinį ar žodžių junginį arba net atsakyti, kad jokių žodžių nemokąs, tiktai mokąs eilėraštį apie žiemą. Daugelis vaikų galį pasakyti žodžių, bet paprastai tik daiktavardžių, reiškiančių daiktus.



Vaiko žodyno didėjimas iki 6 metų

1 m.6 mėn 2 m. 3 m. 4 m. 5 m. 6 m.
Pagal V. Šterną 100 300-400 1000-1100 1600 2200 2500-3000
Pagal M. Smitą 22 272 896 1540 2072 2565
Pagal V. Prejerį 175-1500
Pagal V. G 100 400-700


Piaget Lurija B. Skineris Chomsky N. J. Bruneris Vygotskis A. Bandura
Daug rašė apie ikimokyklinio amžiaus vaikų geocentrinę kalbą. Jis pastebėjo, kad jaunesni kaip 6-7 m. vaikai dažnai nesugeba išklausyti kito kalbančiojo. Geocentrinė kalba reiškia kalbėjimą kito asmens akivaizdoje, bet neperduodant kitam ir nesikeičiant tarpusavyje informacija ir idėjoms. Vaikai dažnai kalba, tačiau jie dažniausiai reiškia savo mintis nereaguodami į tai ką sako kiti vaikai, ir taip bendraudami jie puikiai jaučiasi.
1. Pakartojimas ir atkartojimas.
2. Monologas.
3. Kolektyvinis monologas.
Pakartojimas – kalbėjimas, vaikas kartoja žodžius savo malonumui. Jam patinka skambėjimas. Ekolalija (atkartojimas) – savo sukurtų žodžių kartojimas, kurie nėra skirti bendrauti su kitais.
Monologas – vaiko kalba nukreipta į save ir padedanti palaikyti tam tikrą jo aktyvumą.
Kalbasi vaikai iškart nekreipdami dėmesio ką sako kiti vaikai.
Socializuoti kalba – pokalbis, kuriame du ar daugiau žmonių pasako bent 3 taiginius ta pačia tema.
• Pritaikyta pokalbio temai informacija – naudojasi kitų žmonių suteikta informacija.
• Kritiškas požiūris – naudoja savo pranašumo jausmui sustiprinti.
• Komanda – liepimas kitam ką nors atlikti.
• Klausimai ir atsakymai – dažniausiai naudojami bendraujant su suaugusiais. Teigė, kad iš pradžių vaiko elgesį kontroliuoja vaiką supančių suaugusių kalba. T.y. išorinė kalba. Pamažu vaikas vis mažiau klauso žodžių komandų ir padeda pats sau sakyti ką reikia ir ko nereikia daryti. Tai ką vaikas girdėjo sakant suaugusius, dabar jis tyliai sako pats sau. Kita žmonių kalba tampa vaiko vidinė kalba. Kalba tapusi minčių formavimo, formulavimo priemone vadinama vidine kalba. Taip ji atskiriama nuo bendravimui su kitais žmonėmis skirtos kalbos. Vidinės kalbos raidos pradžioje vaikas – gausiai kalbasi su savimi. Vėliau – pašnibždomis. Vėliau – tik krutindamas lūpas, be garso. Galiausiai – ima kalbėti su savimi mintyse, be išorinių kalbėjimo požymių. Vidinę kalbą naudoja sprendžiant visas sudėtingas problemas. Mano, kad vidinė kalba yra tarpininkas tarp mąstymo ir kalbos. Jie teigė, kad vaiko intelektas formuojasi sąveikaujant su aplinka. O vaiko praktiniam intelektui turi įtakos kalba. Vygotskis teigė, kad nuo kalbos labai priklauso vaiko vaizduotė. Kai sulėtėjusi kalbos raida, sutrinka aš vaizduotė. Jo nuomone kalba išlaisvina vaiką nuo tiesioginių įspūdžių, padeda įsivaizduoti daiktą, kurio nemato, galvoti apie jį. Bihevioristinės teorijos pradininkai kalbos išmokimo mechanizmui aiškino ryšiu tarp stimulo ir atsakymo ( S–R)- ryšys tarp jų susiformuoja skatinant individą už tai, kad jis tinkamai reaguoja. Teigia, kad kalba, kaip ir kitos elgesio formos, išmokstama operantinio sąlygojimo būdu. Vograudamas vaikas spontaniškai, ar mėgdžiodamas taria garsus, kuriuos tėvai ar kiti aplinkiniai pastiprina parodydami dėmesį vaikui, taip paskatindami ir toliau juos tarti. Todėl tie garsai tampa vyraujančiais ir vėliau tobulėjant kalbai vaikas ištarus garsus gauna pastiprinimą, tai progresyviai artėja prie suaugusiųjų kalbos. Jam augant pastiprinami tik teisingai ištarti žodžiai, vėliau- sakiniai. Jo nuomone- vaikas pradės kalbėti ir taip gerai kalbės, priklauso nuo to, kaip jis buvo pastiprinamas ir skatinamas kalbėti. Pabrėžiama, kad žodžiai ar frazės, kurių vaikas išmoksta, priklauso nuo kiekvienos šeimos sąlygojimo stiliaus. Šeimoje, kurioje teigiamai vertinamas žodinis bendravimas, vaikas 2-ais gyvenimo metais jau užduos klausimus ( kas čia?) ar ko nors paprašys žodžiais. N. Chomsky tyrė kalbos raidos eigą. Jis nustatė, kad panašaus amžiaus vaikų kalbiniai sugebėjimai yra panašūs neatsižvelgiant į didžiulius kultūrinius, ekonominius šeimos aplinkos ir gimtų kalbų skirtumus. Kada atsiranda tam tikri vaiko kalbiniai sugebėjimai ribos yra apytikrės. Jis pasiūlė biologinę kalbos teoriją, kuri pabrėžė, kad viso pasaulio vaikai supranta ir naudojasi tam tikrais jų gimtosios kalbos gramatikos ir sintaksės principais. Taip pabrėžė, kad daug mūsų sakinių yra originalūs (nebuvome sakę tokio pat seniau ir vargu ar jį tiksliai pakartosime). Tačiau dauguma žmonių tiksliau supranta mūsų kalbą. Aiškino, kad visi žmonės turi įgimtą sugebėjimą išmokti kalbą, t.y.-išmokimo mechanizmą. Tai verčia vaiką atidžiai klausyti kalbos garsų pirmomis gyvenimo savaitėmis ir imituoti garsus. Dėl jų 6mėn. vaikas čiauška, 1m.-ištaria pirmuosius žodžius. 2m. pabaigoje – pirmus sakinius. Dėl kalbos išmokimo mechanizmo vaikas apdoroja girdimą kalbą, kuria taisykles, po to jas supranta (generuoja) gramatiškai taisyklingą kalbą. Gilioji struktūra – išankstinis pasirengimas išmokti kalbą. Paviršinė struktūra – per tam tikrą laiką turimas išmokti vaiko konkrečios kalbos žodynas ir gramatika. Chomsky teigė, kad vaikas greitai pradeda suprasti paviršinę kalbos struktūrą, todėl, kad nuolat aktyvi gilioji struktūra, skatinanti vaiką suprasti gramatiką iš nepilnų ir fragmentiškų sakinių, kuriais kalba daugelis suaugusių. Kognityvinis psichologijos atstovas. Jis rašė, kad galima skirti 2 kalbos komponentus:
1. Semantinį (prasminį).
2. Sintaksinį.
Manoma, kad beveik visos tos stebėtinai pastovios taisyklės, kurios valdo žmogaus kalbos sintaksę, išmokstamos per 2-3m. t.y. nuo antrųjų iki 4-5-tųjų vaiko gyvenimo metų. Jis teigė, kad tuo laikotarpiu mokymąsi labai veikė įgimtos ypatybės. Jis teigė, kad sintaksės įsisąmoninimo formos yra universalios, jos nebūdingos suaugusių žmonių kalbai, todėl tai sunku laikyti paprasta imitacija. Skiriamos kelios giliosios sintaksės raidos stadijos.
1 stadija – naudojama tik prasminė sintaksė, numanomas psichologinis veiksnys, išreiškiamas kalba.
2 stadija – išryškėja minimali gramatika – išskiriamas veikėjas, veiksmo vieta ir objektas. Pagrindinė priemonė tampa žodžių tvarka, visada pirmiausia – veikėjo vardas (semantinė sintaksė)
3 stadija – Semantinės sintaksės taisyklės naudojamos reguliariai, taip pat atsiranda „paviršinės“ sintaksės taisyklės ir tarnybiniai žodžiai. Prielinksniai ir jungiamieji žodžiai. Savo darbuose analizavo šnekamosios ir rašytinės kalbos mokymąsi ir raidą. Jo nuomone kalba yra psichikos funkcija, bendravimo priemonė. Ji taip pat yra psichikos ir elgesio tarpininkas. Jo nuomone kalbos raidai tinka bendri refleksinio elgesio dėsningumai. Jau 1-ais gyvenimo metais balsas (garsų skleidimas) padeda atlikti dvi pagrindines funkcijas:
1. Raiškos (apibudina organizmo emocines būsenas). 2. Socialinio kontakto.
Vienas svarbiausių kalbos raidos momentų – kalbos ir mąstymo sąveika. Refleksinė ir atliekanti išraiškos funkcija kalba nepriklauso nuo mąstymo. Taip pat ir vaikas mąsto nepriklausomai nuo kalbos. 1,5-2m. vaikui mąstymas ir kalba lyg sutinka. Po to kalba pasidaro intelektuali, ja išreiškiamos mintys. Vygotskis teigė, kad kalba tobulėja diferencijuojant prasmes. Kiekvienai kalbai būdingos sistemos, pagal kurias kuriami svarbiausių kalbų tipai. Vaikai įsisavina jų kūrimo sistemas. Todėl vaikų kalbos raida yra šuoliška.
Socialinio išmokimo teoretikas teigė, kad tai, ką vaikas išmoksta, daugiausia priklauso nuo pasirinkto elgesio stebėjimo ir imitacijos modelio, ir dažnai, tai vyksta be pasirinkimo. Šiuo mokymusi yra 2 dalyviai: 1 Modelis. 2 Stebėtojas.
Modelis už ištartus žodžius yra paskatinamas. Stebėtojas, kuris žiūri į modelį, jo klausosi, mėgina ištart tą patį. Modeliavimas yra labai svarbus vaiko socialiniams reakcijoms. Vaikas negalėtų išmokti savo gimtosios kalbos, gramatikos, jei kiti žmonės nebūtų jam pavyzdys. Todėl Lietuvoje vaikai išmoksta kalbėti lietuviškai, Japonijoje – japoniškai. Vaikas nuolat girdi aplinkinių žmonių kalbą, ir net nesimokydamas jos renka, kaupia apie ją tam tikrą informaciją. Tėvai vaikui paprastai pateikia gerai suformuotą kalbą.

Matai, aš tiesiog esu tos nuomonės, kad tėvai, vesdami vaiką pas kažkokį specialistą tikisi tos...kaip čia pasakius...
Papasakosiu savo pavyzdį...
Mano vieno vaiko mokytoja (tikrai puiki savo darbo specialistė) per vieną tėvų susirinkimą bekalbėdama apie savitarpio supratimą, pagalbą silpnesniam, patyčių tarp benraamžių prevenciją ir panašius dalykus savo pasisakymą užbaigė iškilmingais žodžiais, kurių dabar tiksliai nebepacituosiu, bet esmė buvo maždaug tokia, kad "...ir tai padės mums būti geresniems bla bla bla ir taip įžengti į Vandenio erą"...
Tuomet keletas tėvų (jų tarpe ir aš ) mandagiai padėkojome mokytojai už darbą ir visą kitą, ką ji duoda mūsų vaikams t.t ir pan., bet paprašėme, kad jokių "Vandenio erų" ir panašaus balasto, kuriuo ji galbūt pati tiki (jos reikalas ir pasirinkimas) vaikams ji nekalbėtų...
Mokytojos asmeninis reikalas kuo ji tiki - Vandenio erom, aurom, čakrom indigais ir panašiais Delfio skaitiniais, bet savo asmeninę nuomonę prašytume pasilaikyti sau... Nes aš nepageidaučiau, kad mano vaikui į galvą būtų kišamos panašios pasakėlės...

O kaip tėvai, atvedę vaikučius pas jus reaguoja į tuos "indigo"?...Ypač, jei jie yra katalikiškų pažiūrų?
Papildyta:

O kodėl reikia tartis su psichoterapeutais, jei 5 metų vaikas pats išmoko skaityti ir 7 metų skaito Harį Poterį?

parašysiu vėliau, nes dabar nerandu to amžiaus tarpsnio (1-2 metų) lentelės, ieškau užsimušdama...

tai jeigu skaityti ismoko tai gerai manoji irgi skaite 5 metu budama bet ten ne tik skaityti ismoko

niekada niekam nekišu savo pamąstymų ir žodis "in..." yra tik mano galvoje, o ne aktyviajame žodyne.

jei kas domina ta tema apie kriterijus tai rasykite jei galesiu atsakysiu

Urartu-gana kabinėtis.
putlute-dėkui už info

ačiū už gerą žodį ir palaikymą

Manau, kad tema skirta pokalbiams ir rūpimiems dalykams išsiaiškinti, o ne formaliems pasiutiutiavimams... Kas blogo yra prašyme pagrįsti savo nuomonę? Juo labiau iš žmogaus, kuris yra kaip ir šio dalyko specialistas...

Aš edukologinius dalykus mokiausi pakankamai seniai ir matau, kad mano požiūris labai skiriasi... O gal pažiūros senamadiškos ...
Todėl ir klausiu, ar dabar to moko ir universitetuose, kaip reaguoja tėvai ir panašių dalykų....

gobsiukui ir kitoms mamytėms
šis tas apie 4-5 metų amžiaus vaikų gebėjimus:
supranta laipsniavimą; atpasakoja teksto turinį, nors gali supainioti faktus; pasakoja, ką mato iliustracijose; parodo, kas paveikslėliuose nelogiška (absurdo paveikslėliai); žino kur viršus, kur apačia; nusako žinomų daiktavardžių reikšmę; pavadina 5 medžiagas, nukopijuoja savo vardą; pasako paros meto pavadinimą ir su tuo susijusią veiklą; pavadina 8 spalvas; skaičiuoja iki 10 ir daugiau; pripiešia trūkstamą detalę; pasakoja apie tai, kas buvo vakar, yra šiandien, bus rytoj; atsiprašo be priminimo; žaidžia su 2-3 vaikais bendrą žaidimą; dalijasi žaislais; susivarsto batų raištelius, užtraukia užtrauktuką; naudojasi tualetu, eina atbulas; stovi ant vienos kojos iki 8 s; ridendamas kamulį pataiko į vartus, sulanksto popierių į kelias dalis; iškerpa skritulį; užbrūkšniuoja linijomis tuščias erdves.
na va, ir vėl greitai perbėgau per kitą amžiaus tarpsnį.

Mergiona, o koks tikslus vaiko amžius (metai ir mėnuo)? užrašyk, nes nežinau ar iki metų ar virš metų ieškoti