Na mano atveju mama ir anyta dar nieko, bet jau vyro mociute..... Skambindavo kasdien koki menesi.

Ir telefono nekeldavau ir snekedavau be nuotaikos, o jis vis su savo pamokymais, kaip reikia save tausoti ir pan. Susiprato, kai pasakiau, kad as ne visada laiko turiu pavalgyti na ir paskui dar koki karta kita nekeliau telefono. Is kitos puses nelabai gali pykti moteriskei astuoniasdsesimt metu. Butu jaunesne, buciau siuntus toli.
O anyta lindo padeti, kol gulejau ligonineje, o kai gryzau namo viena karta norejo mus pradziuginti ... atveze valgyti, o as tuo metu prie vyrykles stovejau. Tai toks siutas sueme, gi galejo pasakyti, buciau geriau pailsejusi. O paskui supratingumas dingo. Kai labiausiai reikejo jos pagalbos kazkaip nesulaukiau, o pati nesaukiau, kad man padekite. Kazkaip susiproteti nepavyko. Na bent jau man didziausia pagalba butu buve, kad laikas nuo laiko, kai MB nuvaziuodavo pas ja, butu atsiuntusi valgyti. O ne tai, kad tas gryzdavo alkanas. Ir siaip ivairus pamokymai, paaiskinimai, labiausiai sunervavo pasakymas, kad pas ja taip nebus, nes as pasakiau, kad vaiko labai ant ranku nepratinu, paskui dar keli bajeriukai, tai supratau, kad vaiko as jai kiek galesiu nepaliksiu.
Na o mama nelabai turejo galimybes padeti, nes jai praktiskai tuo metu labiau reikejo pagalbos/
Tai va, reziume per du menesius minus 15 kg ir isivaziavimas i savo vezias, kuriose viska pasidarau pati, kai reikia tik vaika kelioms valandoms palieku mamai.