Negydo laikas... Sunku. Mano Ilgesys mane lanko sapnuose. Kaip tyčia, kai nori jį užmiršti, nutraukti visus ryšius, jis įlenda į mano sapnus. Sapne su juo gerą, jis švelniai apsikabina, gera jį ten matyti. Parašiau jam, kad jis apsigyveno mano mintyse ir nesitraukia iš jų, kad ir kaip aš to norėčiau. Jokios reakcijos...Noriu jį pamatyti realiai, noriu viską sužinoti, kad ir kokia tiesa bebūtų 
Negydo laikas... Sunku. Mano Ilgesys mane lanko sapnuose. Kaip tyčia, kai nori jį užmiršti, nutraukti visus ryšius, jis įlenda į mano sapnus. Sapne su juo gerą, jis švelniai apsikabina, gera jį ten matyti. Parašiau jam, kad jis apsigyveno mano mintyse ir nesitraukia iš jų, kad ir kaip aš to norėčiau. Jokios reakcijos...Noriu jį pamatyti realiai, noriu viską sužinoti, kad ir kokia tiesa bebūtų
O kad liūdna ir skauda, tai normalu. Kai man buvo krizė, man atrodo heide man sakė, kad būtų nenormalu, jog neskaudėtų. Tu stipri ir gali viską ištverti. Be to, toks žmogus nevertas tokio tavo liūdesio. Suprask tai pagaliau. Žinau, kad sunku ir tas supratimas ateina su laiku, bet jis ateina. Ateis ir tau. O dabar žengte marš į gyvūnų parduotuvę pirkti augintinio 
Kaip įsivaizduoji su juo ateitį ? Juk kirbės visada giliai širdyje, kad tai netikra...Nelauk jo sprendimo, priimk jį pati aš kai atrodo jau nebegaliu būt su savo vyru, pyktis pastoviai pradedam, jau kaip ir skirybom grasint viens kitam pradedamir t.t... ir jei pradedu trydaliot - aš gi be jo negaliu, kaip aš viena gyvensiu... visada prisimenu tokį dalyką - mano mamą tėvas paliko po 25 metų bendro gyvenimo... ir nieko, išgyveno. Aišku skaudžiai be galo, bet isikapstė! Tai kas tie mano keli vedybiniai metai prieš jos 25...
Ir tada jūs man sakėt, kad aš tiesiog nenoriu. Dabar žinau, kad būtent taip ir buvo. Aš nenorėjau. O kai panorau, viskas nušvito kitomis spalvomis. Aš jį paleidau ir tikrai nebeturiu laiko kankintis dėl jo. Tegul gyvena. Žinot, palyginimas labai netikęs bus, bet vis dėlto...Mirus žmogui yra sakoma, kad negalima ilgai dėl jo liūdėti, raudoti ir kentėti, nes taip trukdome mirusiajam išeiti. Jei perfrazuojant, gal mes raudodamos dėl tų žmonių laikom juos pririšusios ir neleidžiam būti laimingiems. Taigi paleiskim, padėkokim už pačias gražiausias akimirkas, praleistas su jais, ir leiskim būti laimingiems kad ir be mūsų 
aš kai atrodo jau nebegaliu būt su savo vyru, pyktis pastoviai pradedam, jau kaip ir skirybom grasint viens kitam pradedamir t.t... ir jei pradedu trydaliot - aš gi be jo negaliu, kaip aš viena gyvensiu... visada prisimenu tokį dalyką - mano mamą tėvas paliko po 25 metų bendro gyvenimo... ir nieko, išgyveno. Aišku skaudžiai be galo, bet isikapstė! Tai kas tie mano keli vedybiniai metai prieš jos 25...
Niekada negali buti tikras, kaip pasisuks tavo gyvenimas, BET LAIMI TIE, KURIE IR PATYS APSUKA TA GYVENIMA SAU PALANKIA KRYPTIM. Jei kazkas tave skaudina, nematai pokyciu, kam tai test?Mes nesam kokios Motinos Tereses ar Mergeles Marijos (nepykit uz issireiskima), kad musu gyvenimas taptu prasmingas kancia ir aukojimusi. Be to, ju aukos bent jau padare pasauly truputy geresniu, o musu kancios? Daro nelaimingas tik mus, tad kokia prasme?
