Mano fizionomija kvailai istysta nuo sypsenos kiekviena syki, gavus ka nors panasaus.
Ir jau is anksto pradedu lepintis mintimis apie tai...
Bet labiausiai, kiek pamenu, susijaudindavau ir tikrai susigraudindavau, kai mano dukros dar mazos budamos, padovanodavo man po koki nors paciu pasiuta zaisla (gyvuna), kuri visaip issiuvinedavo ir dar "aprengdavo"...
Nu pasakysiu as jums, toki daikta gavus is pradziu buna labai juokinga, nes jis sleivas, kreivas, susiutas didziuliais dygsniais, pro kuriu plysius verziasi vata, kurios i vidu prikimsta, issiuvinejimas kreivas, sleivas ir daro zverelio snukuti panasu i koki tai issigimeli, zodziu, apsoliuciai nemoksiskas reikalas, nu bet juokinga budavo gal kokias kelias sekundes, o paskui toks graudulys suspausdavo gerkle, kad vaikai visad nesuprasdavo: mamyte, kodel tu verki? tau nepatinka?
O vyras sadistiska juokeli numesdavo: ne, jai kiskucio gaila... (...
...)Veliau jos ismoko graziau viska daryti ir as tu dovanu daug esu prikaupusoi, tai kasmet vis kurias nors issitraukiu ir pasidedu po eglute kaip dekora, nors tie daiktai gana baisiai atrodo, jei vertinti kokybes ar estetiniu poziuriu...
bet zinokit, daugelis man pavydi sito
