Darželis ar ugdymasis namuose?

Paskaitinėjau temą ir radau, kad dažnai pasisakoma, jog darželis labai padeda pasirengti mokyklai, bet iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad nebūtinai. Mane augino seneliai, bet atėjau į pirmą klasę jau mokėdama skaityti ir truputį skaičiuoti, nors mano seneliai buvo paprasti žmonės ir jokių spec. metodų netaikė, tik močiutė visur vesdavosi kartu - ir į daržą, ir į parduotuvę...
Va, tik gal pastovėti už save nelabai gyvenime moku.
Ir kiekvienas atvejis individualus. Be to, ir darželiai skirtingi - yra vienas šalia mano namų - tai dar dukrą vežiodama vežimėlyje prisižiūrėjau, kaip auklėtojos sėdi ant suoliukų ir kalbasi, o vaikai kas sau laksto - juos sudraudžia, tik kai per daug toli nubėga. Ir kai pradės tuomet rėkti. kartą gal vienas berniukas ir lupti būtų gavęs, bet aš dukrą garsiau pakalbinau, kad mane už tvoros pastebėtų... Nepatiko man visiškai - ir į tą darželį tikrai nevesiu savo vaikų. Tvarkydama senus žurnalus radau psichologės komentarą (straipsnis buvo apie savaitinius darželius), jog vaikas vidutiniškai per dieną užklausia apie 100 klausimų - į kuriuos auklėtoja neturi net fizinės galimybės atsakyti - grupės juk nemažos... Todėl mama būdama šalia gali suteikti savo vaikui daug daugiau informacijos. O vaikas draugų gali susirasti ir eidamas pasivaikščioti, jei tai daro nuolat - mano dukra taip turi porą draugų - ir vis klausia, ar parke juos sutiksim.

čia gal nuo vaiko labai priklauso mano vyresnėlė taip pat triejų metų, nuo rudens pradeda eiti į darželį nes patil aaabai nori...kasdiena šneka apie ji kaip apie 8 pasaulio stebuklą. praeitą vasarą buvo dvieju su trupčiu jau buvo ji lankius tik labai trumpai kelis mėn. o po to teko išvykti ir nebėjo tai jai tokie geri prisminimai likę, gal todėl kad pati labai judri, komunikabili greitai susidraugauja, o gal kad auklėtojos puikios papuolė ir vaiką gerai priėmė. dabar sprendžiu dilemą ką su mažają daryti kuriai rugsėjį 1,8 bus...jau lyg buvau apsisprendus taip pat leisti, bet žiūrint į ją jai dar labai nelaikas...visų pirma kad ji visiška sesers priešingybė, labai rami, lėta, rimta nelabai pakovojanti už save greičiau įsižeidžia ir stovi nusisukus lūpą patempus. daržely tikrai niekas nasivargins su ja ieškoti kompromisų...tai parsigalvojau kad netraumuosiu vaiko ir dar pabus su manim namie....ryte abi nuvesim sesę į darželį po truputį ją psihologiškai pripratinsiu kad kitais metais ir ji taip į darželį eis, supras kad mama visada ateina parsivesti sesers iš darželio.
o per tą laiką išsimokinsim normaliai valgyti (nes šaukštas dar didžiausias civilizacijos nesusipratimas kai tik nusisuku taip ji rankom ima ir valgo nes taip patogiau ) visus puoduko reikalus (kurie jau duoda neblogų rezultatų )

tikrai galiu pasakyti kad kiekvienas vaikas labai individualus mama geriausiai žino kas jos vaikui geriausia.kita tema kai nėra kur dingti ir esi priverstas nori nenori vesti vaiką į darželį.

Manau cia nuo vaiko priklauso, as savo isleidau 1metu ir 4 men. nes pastebejau kur vaikai ir jis visada su jais budavo. Jei iseini i kiema jis tuoj pas juos, nesvarbu vyresni ar ne. Jam labai patinka su vaikais ir dabar i darzeli jokiu problemu nera jis pasikelia ryte ir sako pas lelias noriu.
Na dar manau kad vaikai darzeli tampa savarankiskesni. Tik aisku del ligu tai blogiau, vis paserga laikas nuo laiko.

Mano vaiką darželis pagadino,namuose viską noriai darydavo savarankiškai o kai pradėjo lankyti darželį viskas pasikeitė batus mauk tu aprenk tu žaislus tvarkom abu...

Manau reikia i vaiko poreikius įsiklausyti. Maniškiui labai reikėjo draugų. Jeigu nuvedi i žaidimų aikštelę prie namų ir joje nėra vaikų, tai jis ten nepasilieka, einam toliau kur randam vaikus žaidžiant, o jei užlipa ant čiuožyklos tai tol nečiuožia kol neatkreipia visų vaikų dėmesio, maivydamasis ar rėkaudamas, o po to demonstratyviai nučiuožia.....
Svarsčiau galimybę nevesti jo į darželį, kadangi mūsų su vyru darbo valandos laisvos, tai būti su juo pasikeisdami, bet, sutikite, tai nėra taip lengva, suorganizuoti vaikui turiningą dieną, kad ir atrasti jam tų draugų... Na ir nusprendėm pabandyti vesti.... Lankom kokia 6mėn., vasarą nėjo, bet per tą laiką nebuvo kad jis išlankytų mėnesį nesirgęs.....Jei 2 savaites išlanko, jau yra gerai. Pastoviai sloguoja, kosti, tokio nevedam, net jei ir temperatūros nėra.
Psichologiniu požiūriu nepastebėjau, kad jo elgesys būtų pasikeitęs ar kitų kokių blogybių. Dabar jau perėjo į kitą grupę ir jaučiasi tikrai neblogai. Pats bėga į grupę, pasiimu irgi linksmą. Aišku, visada kirba abejonė kaip jam ten sekasi per dieną, bet pro rakto skylutę nepažiūrėsi gi....
Tiesa, labai mane nustebino štai kas....Kartą susitikau jo grupės šeimininkę gatvėje ir neformalioje aplinkoje, tsakant, pradėjau klausinėti, kaip elgiasi maniškis grupėje. Ji ir sako, o jis toks geras ir ramus vaikas, jokių problemų su juo, jei į lauką išvedi tai kurioj vietoj palieki, ten ir randi, toks lėtas ramus vaikas....Vat tas mane pribloškė, nes namuose jis visiškai kitoks, visiškai, pasakyčiau kaip prisuktas.... Daugybė klausymų kilo kodėl taip? Kol kas taip ir neradau gero psichologo, kas paaiškintų tokį kardinaliai priešingą elgesį. Manau, gal buvo dar nepripratęs, nesiadaptavęs....
Daug aš čia prirašiau, bet tavo atveju, aš vis tik dar nevesčiau į darželį, jeigu tik tu turi laiko ir jėgų į mokykleles ar būrelius jį pavedžioti, galų gale visą laik jį orentuoti, kad va, yra mažesnis brolis ir tu turi padėti, pagloboti, tai ir su broliu tvirtesnis ryšys atsirastų, bet jei matai, kad pati pervargsti ar neaprėpi, tai kodėl ne išbandyti darželį...

Tai kaip mamytė nusprendė?
Nes jau nuo rugsėjo kaip turėtų lankyt arba nelankyt darželio vaikas

Labas pasmane beveik tokia pati situacija kai gime dukryte sunui buvo 2metai ir7men dar visi sake vesk berniuka i darzeli.As vis sakydavau kam busiu namie ir jis lai buna ,bet gailiusi kad neleidau nera lengva su dviem namuose.Ypac kai mazoji vaiksciot pradejo,daugiau demesio jei reikia didysis palieka atstumtas.Bet jau pirmadieny eisim i darzeli suzinojom kad prieme
As tai patarciau leisk i darzeli pamatysi ir paciai bus lengviau

o tai nori pasakyti lengviau bus kai reikes dirbti ir istverti dvieju vaiku sirgimus?
Gal geriau atvirksciai - vyresnelis gales lengviau adaptuotis, nebus streso - kas sedes su serganciu vaiku, kai reikia i darba eiti.
O mazylis irgi stiprins savo imuniteta, nes susidurs su brolio parnesamais virusais.... .bet tai bus maziau negu, kad pradejus eiti i darzeli.

Na, mamytės, noriu išsipasakoti ir pasiguosti
Turiu matyt nestandartinį vaiką Net nežinau, kokį čia terminą pavartoti - mano dukrytė - perdėtai jautri.
Na, be abejo, tai buvo jau aišku nuo pat pradžių - nesiginlinsiu į visas smulkmenas, tiesiog vią nėštumą labai bijojau, pergyvenau, verkiau ir t.t. - kad tik viskas būtų mano dukrytei gerai, kad tik nieko neatsitiktų... Ir jau tada sakiau - nu jau mano vaikas tai visko bijos... Na, taip ir nutiko.
Ačiū Dievui, mano dukružė gimė sveikutėlė, gražutėlė... Nuostabi mūsų gyvenimo saulė
Tačiau iš karto buvo matyt, kad neišpasakytai jautri - nuo pat pirmos dienos gyveno man prie krūties, valandų valandas žindydavau ją...iki metų ir dviejų mėn. Negalėdavau garsiai nusijuokt, net kai ji nebuvo ir mėnesio amžiaus - išsigąsdavo ir klykdavo. Naktį pastoviai prabudinėdavo. Nuo 2 mėn. bijojo visų svetimų Visų, išskyrus mane, tetuką ir senelius (mano tėvus)
Ir toliau viskas taip ir vyksta - nuostabus, švelnus vaikutis - be galo draugiška, protinga mergytė, niekada nieko nenuskriaus, jos nereikia barti - klauso idealiai, ir t.t. Bet vaikų nenori. Pernai bandėm į darželį vest - taip BIJOJO vaikų (jai buvo 2 m. devyni mėn.), kad negalėjom ilgiau 4 dienų vest (vėmė nuo nervų, verkė, niekas negalėjo nuraminti daržely...) Palaukėm metus. Visą tą laiką ją prižiūri mano tėvai, nes mes daug dirbam Šiemt, jau beveik keturmetę, atvedėm daržan - ir ką jūs - baisu Lygiai tas pats, kas pernai Ašaros, nervai... 2 savaitės - ilgiau neištempėm O kas keisčiausia, su pažįstamais, draugų vaikais mūsiškė žaidžia taip, kad net dulkės rūksta - siautėja kaip ir visi normalūs vaikai... Tik su savais... O darže - katastrofa
Auklėtojos pačios ragino nebevest, giminaitė psichologė - taip pat... Internete radau neblogą straipsnį anglų kalba kam įdomu: http://www.mothering...-sensitive.html
Tai teko prieiti prie išvados, jog turime TOKĮ vaiką, o ne kitokį - jautrumas - tai ne tik psichologinis - jis fiziologinis. Daržas mums - ne draugas O kaip mes gyvensim toliau? Ar ji tai išaugs? Kas žino... Gal kas auginate tokį pat vaikiuką? Prašau, pasidalinkite patirtimi...

Mūsų darželio auklėtoja pasakojo apie du panašius atvejus - tiesa apie berniukus- vieną iš jų bandė vesti trejų, po to ketverių metų - didžiausios problemos. Atvedė penkerių - vaikas pasikeitęs kardinaliai, darželyje pasilikdavo ir žaisdavo su malonumu.
Kitas atvejis - berniukas iki mokyklos taip ir negalėjo eiti į darželį (ašaros, klyksmai, iki alpimų, vėliau - stovėdavo prie lango ir visas įsitempęs žiūrėdavo į vieną tašką)... O ir mokykloje dar ilgai turėjo psichologinių problemų...
Taigi - vaikas vaikui nelygus, visko pasitaiko, visko būna...

Na nelinksma man...

I darzeli neinam Isvykome gyventi i kt sali, o cia vaikams sudarytos idealios salygos augti be darzelio. Kasdien einame i parka, kur yra specialus atrakcionai, supynes vaikams, pritaikytos pagal amziu. Daznai parkuose yra darzelis (nemokamas), kuriame vaikai iki 5 metu gali veikti ka nori. Tai yra uzsiemimai nuo a iki z. Skaito, raso, filmukus ziuriu, piesia, klijuoja, rankdarbiais uzsiima, zaislais zaidzia, guli, miega, valgo. Nori palieki viena, nori buni kartu. Jei kartu gali isgerti kavos-arbatos, su kitomis mamkomis papliurpti, aukletojos duoda daug nuosirdziu patarimu, paskaitai knygu apie vaiku auklejima ir pan. Tiek pramogu ir ideju, as ir namie nesugalvodavau. Sestadieniais vyksta mamos-vaiko pamokeles kartu gaminti vaikiska maista. Zodziu, esame lyg ir be darzelio lyg ir su darzeliu