Aš neišsimiegu maždaug nuo septinto nėštumo mėnesio, nes buvo palygint labai nedidelis pilvas, o vaikas jame didelis, ir jam ten trūko vietos.

Tada nemiegojau iš skausmo, nes man nuolat stipriai spaudė šonkaulius, tiesiog košmaras buvo. Jau gimęs vaikas buvo ir yra neramus - net ir primaitinta prieš naktį košytėm mažė kelia mane kas porą val. Bet kai pamaitinu, užmiegu greitai, tik ryte atsibundu anksti, nors vaikai ir miega, ir eit niekur nereikia... Dieną jaučiuos prastai, silpna ir nuolat žiovauju, o užmigt dieną labai sunku - valandą-dvi vartaus, nerandu padėties, visur spaudžia, kutena ir panašiai... Jei galiausiai ir užmiegu, tuojau tenka keltis prie vaiko, tai tada išvis būna gaila tų dviejų prasivoliotų valandų, nes nuo paties gulėjimo nė kiek nepailsiu, tik išvargstu...
Naktį pas mus miegojimui labai nekokios sąlygos, nes su vyru ir dviem vaikais visi miegam vienam 12 kv. m. kambary. Todėl per visą naktį tai maitinu mažąją, tai sodinu (ar vyras sodina) ant puoduko didžiąją, tai abidvi užklojinėju, tai einu pradaryti, o paskui uždaryti lango, nes labai išsikvėpuoja oras...
Realiausią sprendimą, manau, pasiūlė
zanet. Aš irgi kuris laikas audžiu mintį bandyt eit miegot pas mamą į kambarį, tai vaikai gal mažiau prabudinės, nes neerzins mamos buvimas šalia, nebus prie ko glaustis ir ką šnekint - tėvelis miega kietai ir tokiais dalykais jo nepažadint.

Jei nesimiegos, ką nors skaitysiu, tada nebeliks viduj tos sąžinės graužaties, kad beprasmiškai slenka laikas, gal pavyks atsipalaiduoti ir užmigti... O dar turiu pasistačius popierinį poką kalėdinio raudono vyno (saldaus), tai man užtenka jo keliasdešimties gramų, kad pasijusčiau, bent psichologiškai, geriau.
SMILE FROM THE HEART /Sifu Wong Kiew Kit/