QUOTE(flight @ 2007 08 23, 23:42)
Suprasčiau, jei kalbėtume apie penkiolikmetį (ir tai dar su tam tikrom išlygom, nes tikrai yra atvejų, kai tėvams ne tik galima, bet ir būtina įsikišti) . Bet apie penkiametį, kurį skriaudžia gauja vyresnių?

Ne ta svorio kategorija ir tiek - na niekiap negaliu įsivaizduoti savo beveik penkiamečio, talžančio kokį antroką iš stuomens ir iš liemens. Gal jūsų fantazija lakesnė


Tai, ką aprašė temos autorė, tikrai viršija ribas, kai vaikas turėtų susitvarkyti pats (nors aš tai ir dėl kokios mėlynės, manau, eičiau aiškintis). Tas berniukas yra per mažas pats aiškintis santykius su susiformavusia kiemo šaika. Gal būtų buvę kitaip, jeigu mama būtų leidusi jį kieman anksčiau - gal jis būtų pritapęs labiau, bet labai didelis klausimas, ar tai šeimai nuo to būtų dabar ir ateityje geriau.
QUOTE(Kristine @ 2007 08 24, 01:15)
vyresniajam dar tik trys metukai ir mes niekada jam nesakem ir nesakysim, kad jei ji kazkas kabina, jog reikia duoti atgal. Su vyru sakom, jei prie taves priekabiauja, apsisuk ir pasitrauk, nueik zaisti i kita vieta ir t.t.
Gal nesakyk niekada, nes nežinai, į kokias situacijas sūnus papuls

. Mudu su vyru irgi stengiamės neskatinti sūnaus duoti atgal, bet yra situacijų, kai kantrybė trūksta ir kraujas užverda.
Maniškiui liepą suėjo penkeri. Mes neseniai persikėlėm gyventi į mažą miestelį ir čia sūnus išeina žaisti laukan vienas, be manęs. Pradžioj man buvo šokas, kad jis vienas išeina, bet dabar jau šiek tiek atsipalaidavau. Dauguma vaikų, su kuriais jis bendrauja, yra labai normalūs, tik vienas berniukas yra didelis mušeika. Tai, va, nuo jo taip paprastai neapsisuksi ir nenueisi, nes jis prisisiurbia kaip dėlė (jis mano, kad mano sūnus jo geriausias draugas) ir eina visur iš paskos. Šiaip jis būtų visai nieko berniukas (per jaunas dar būti 'piktybiniu', o ir šeima apynormalė), bet jam užeina impulsai kartais ir jis puola kitus vaikus. Visus, su kuriais bendrauja. Mano sūnus keletą kartų parėjo verkdamas su įbrėžimais iki kraujų ant veiduko, rankyčių, kaklo; kartą tas berniukas jam stipriai įkando, kad žymės liko... Pradžioj stebėjausi, kai kiti vaikai man sakėsi, jog jų tėveliai jiems liepia duoti atgal, kiek jėgos turi, nes mudu su vyru visai nenorim tokio elgesio skatinti, bet po paskutinio to berniuko išpuolio aš saviškiui pasakiau, kad žiebtų atgal kiek tik turi sveikatos, jeigu tas berniukas dar jį kabins. Vieną kartą, stipriai, dar pasakytų, kad kitą sykį ir stipriau gaus, jeigu prie jo lįs, ir nueitų. Čia mano paskutinis 'rezervas' ir aš iš tikrųjų nenoriu, kad iki to prieitų reikalas, bet iš paskos sūnaus taigi visą Gyvenimą irgi nevaikščiosiu, o tas berniukas gyvena visai prieš mūsų namus... Šiaip tai maniškis dabar su juo nelabai ir nori žaisti, tik jeigu aplinkui kitų vaikų nėr. Ir iš viso su tuo berniuku niekas nebenori draugauti. Man jo net gaila šiek tiek dėl to, bet savo vaiko skriaudžiamo matyti tai aš visai nepageidauju.
Daug čia prirašiau. Reziume betgi toks, kad tikrai nemanau, jog gerai yra skatinti vaiką į agresiją atsakyti agresija, bet kad būna įvairių situacijų Gyvenime... Maniškis pasisakė verkdamas sykį to berniuko mamai - žinau, kad tas berniukas gerai gavo lupt namie, bet manęs tas neguodžia ir nemanau, kad duotų kokių rezultatų...