QUOTE(Šelma @ 2007 07 24, 22:42)
labai sveikinu
o mes ruosiames teismui 
tikiuosi viskas sklandziai ir greitai praeis
labai sveikinu
o mes ruosiames teismui tikiuosi viskas sklandziai ir greitai praeis
tikiu, kad viskas ir jums bus gerai
aciu uz sveikinimus labai
aciu uz sveikinimus labai
QUOTE(carvel @ 2007 07 26, 17:24)
Dabar jau nebe 30 ir as savo maze balandzio menesi kai teisiausi tereikejo laukt savaite.
QUOTE(ramintas @ 2007 07 26, 18:56)
O musu teismas buvo geguze ir reikejo laukt 30 dienu...
ta pati zemele bet kiti nuostatai 
Tai gal čia skiriasi prriklausomai nuo to įvaikinimo ar globos bylą teismas svarsto? 
Aš vaikinausi, tai man irgi reikėjo 30 dienų laukti.
Aš vaikinausi, tai man irgi reikėjo 30 dienų laukti.
QUOTE(noir1 @ 2007 07 04, 18:15)
Truputį paskaičiau temą ir ji sunki ta prasme,kad mylėti ne savo pagimdyta vaiką 
tikrai gali ne visi 
Nežinau kaip jūs mamos,kurios auginate tokius vaikučius su tuo susidorojate ir kokius jausmus jaučia širdis.Bet savaitgalį teko bendrauti su pažystamų šeima,kurioje auga globojama mergaitė.Ir kita dukra tos moters gimdyta.O koks skirtumas tarp tų mergaičių 
Net pati ta mama pasakė ir visai to neslepia,kad to vaiko nemyli taip pat pasakė ir toji dukra.Žinot mes su vyru ir anyta pakraupome.Tiesiog iš visų poelgių pulsuoja ta nemeilė ir ji tokia juntama.Tos moters žodžiais tariant tegu globotinė džiaugiasi,kad jai neleido supūti tikrų tėvų namuose Sako tegu džiaugias,kad yra pavalgiusi ir aprengta.
Iš tos mergaitės globos pinigų perka mašiną ir tt.Bet tai ne esmė jos abi to vaiko nemyli
Todėl aš turiu tokią nuomonę jei tokio vaiko negali mylėti,bent jausk švelnumą tam vaikui.Toje šeimoje švelnumo nėra.Mergytei per savaitgalį nė karto nenuprausė užpakaliuko jis iššuto,o valydama su tol popieriumi šikniuką ,mergaitei suverkus iš skausmo dar ir per užpakaliuką uždrožė Buvo kraupu žiūrėti.Matėme kaip augo tikroji dukra ,tai buvo mylima kaip ir turi būti.
Atsiprašau už nerišlų tekstą,bet graudu kad taip vyksta.Tai liečia tik tą vieną šeimą kurią pažystu apie kitas nieko pasakyti negaliu.
tikrai gali ne visi Nežinau kaip jūs mamos,kurios auginate tokius vaikučius su tuo susidorojate ir kokius jausmus jaučia širdis.Bet savaitgalį teko bendrauti su pažystamų šeima,kurioje auga globojama mergaitė.Ir kita dukra tos moters gimdyta.O koks skirtumas tarp tų mergaičių Net pati ta mama pasakė ir visai to neslepia,kad to vaiko nemyli taip pat pasakė ir toji dukra.Žinot mes su vyru ir anyta pakraupome.Tiesiog iš visų poelgių pulsuoja ta nemeilė ir ji tokia juntama.Tos moters žodžiais tariant tegu globotinė džiaugiasi,kad jai neleido supūti tikrų tėvų namuose Sako tegu džiaugias,kad yra pavalgiusi ir aprengta.Iš tos mergaitės globos pinigų perka mašiną ir tt.Bet tai ne esmė jos abi to vaiko nemyli
Todėl aš turiu tokią nuomonę jei tokio vaiko negali mylėti,bent jausk švelnumą tam vaikui.Toje šeimoje švelnumo nėra.Mergytei per savaitgalį nė karto nenuprausė užpakaliuko jis iššuto,o valydama su tol popieriumi šikniuką ,mergaitei suverkus iš skausmo dar ir per užpakaliuką uždrožė
Buvo kraupu žiūrėti.Matėme kaip augo tikroji dukra ,tai buvo mylima kaip ir turi būti.Atsiprašau už nerišlų tekstą,bet graudu kad taip vyksta.Tai liečia tik tą vieną šeimą kurią pažystu apie kitas nieko pasakyti negaliu.
skaudūs tokie pavyzdžiai, bet... turbūt mes patys kalti kad tylime, reikėtų kreiptis į atitinkamas instancijas... na bet negaliu liept
nors žinau kas po to būna
neseniai kreipiausi į vaikų teises dėl kaimynų dvimetės dukros nes viena laksto po rajoną, errzindavo mūsų šunį, bijojau, kad kokį sykį neiššoktų per tvorą ir vaiko nesužalotų, ėjau pas tėvus kalbėt tai ... paskambinau į vaikų teises, kolkas ramu, bet kaip bus toliau... nežinau...
QUOTE(noir1 @ 2007 07 05, 16:25)
Ne ,ji paėme todėl kad nesupūtų(tiesiogine ta žodžio prasme)pas savo mamą.Nes ji labai gėrė ir savaitėmis nebūdavo namuose,o ta mergaitė dar maža visai buvo.Apie meilę jokios klabos nėra.Vaikas pamaitintas,aprengtas,vežasi į svečius.Bet pamačius situaciją savom akim man plaukai pasistojo.Vaiko užpakaliukas viena žaizda,o ji brūžina kakutį pakibusį šiurkščiu tol popieriumi.Vaikas suklykė tik šast per užpakalį.Tai mano anyta,kai ji išėjo į lauką tą vaiką nuplovė ir patepėme kremu.Ir čia ne vienas toks atvejis.Tik nesinori širdies sau skaudinti.Tik žinau,kad artėja poklabis su ja apie tai.
Pyktis apėmė- iš vaiko atimta teisė būti įvaikintam NORMALIOS šeimos- skambink anonimiškai į vaikų teisės apsaugą- pasakyk visą situaciją- papurtys kaip reikalas- ušpakaliukas- viena žaizda- tai jau sadizmas- tu žinai koks skausmas yra nuo iššutimų? Jei ne pasiimk karštą vasaros dieną pampersą- į jį prisisiok ir būk su juo- iššusi garantuotai- net prisiliesti su ranka baisu- nežiūrėčiau sesė- brolis- akis išdrąskyčiau. plaukai šiaušiasi. Ir nenoriu aš jokių pliusų visuomenės akyse- šiaip baisi boba esu- o kai išgirstu tokius dalykus į snukį norisi vožti
ir pačiai "mamytei" ir pačiai "sesutei" tokį skandąlą iškelčiau, kad maža nepasirodytų- ir iš karto į vaikų teisių apsaugą paskambinčiau. Tas vargšas vaikas togje "šeimoje" tik kentės. Jeo turi žmoniškumo skambink visais varpais. O jei neduok dieve tai dar ir mano giminė pasirodytų.....užmirštų gyvenimą ramų jie. Iš vaikų namų, ar savas, jokio skirtumo, tai vaiko kankinimas. Nežinau kraujas užvirė- pyktis apėmė, negaliu normaliai net rašyti.
Lad, tik dabar aptikau šią temą ir norėčiau, kad žinotum, jog nesi viena su savo abejonėmis... Mes turime savo sūnų ir paėmėm dar vieną berniuką. Visada galvojau ir tikėjau, kad mylėsiu juos vienodai, bet deja taip nėra. Kiek pakalbėjau su savo draugais ir pažįstamais, net ir tais, kurie ateityje ruošiasi įsivaikinti, visi sako, kad tai utopija vienodai mylėti savo biologinį ir paimtą vaiką. Ir sutinku su tuo. Aš myliu juos abu ir stengiuosi elgtis su jais vienodai, bet širdžiai neįsakysi Jei savo vaikų neturėčiau, tai greičiausiai net nesusimastyčiau šia tema, mylėčiau, nebūtų su kuo palyginti. O vat dabar yra kaip yra Taigi Lad, nebijok, tu tikrai ne viena tokia. Ir sakyčiau, kad tavo jausmai visiškai normalūs, taip mes sukurti, tokie mūsų pasąmonės instinktai, juk savo vaiką mes išnešiojame ir pagimdome, taigi ryšys tikrai daug stipresnis... Bet tai visai nereiškia, kad turi atsisakyti minties apie įvaikinimą, tikrai ne
Jei savo vaikų neturėčiau, tai greičiausiai net nesusimastyčiau šia tema, mylėčiau, nebūtų su kuo palyginti. O vat dabar yra kaip yra Taigi Lad, nebijok, tu tikrai ne viena tokia. Ir sakyčiau, kad tavo jausmai visiškai normalūs, taip mes sukurti, tokie mūsų pasąmonės instinktai, juk savo vaiką mes išnešiojame ir pagimdome, taigi ryšys tikrai daug stipresnis... Bet tai visai nereiškia, kad turi atsisakyti minties apie įvaikinimą, tikrai ne
noir1, isivaizduoju, kaip sunku tai megaitei Nesakau, kad myletu ja kaip SAVO, bet nereikia to akivaqizdziai sakyt, rodyt pavyzdzio savo mergaitei, ignoruot....
As irgi auginu trecia berniuka, mano draugo. Ir tuo didziuojuos! Kartu mes panasiu laiku skyremes, taip leme likimas, kad tuo metu ir susipazinom
Kai jis dalyvavo skyrybu posedyje, kartu "sirgau", kad tik vaikas jam liktu Nenoriu nieko pasakyt apie vaiko mama, nepazystu as jos tiek, kad smerkciau, teisciau, bet galetu ir daugiau atsakomybes turet. O nenorejau, kad jai liktu, nes butu vaikas metomas per gimines, pazystamus, kol ji pasitusins, po barus palakstys O draugui vaikas yra viskas! Per tiek laiko iki galo isitikinau. Uz tai ji labai gerbiu ir myliu
Ir i tema. Aisku, pirmomis dineomis buvo lb sunku prisitaikyt, kad namie jau ne du mazyliai laksto, o jau trys! Bet po truputi mes visi kartu pratinomes vienas prie kito. Buvo visko tarp vaiku - mustyniu, pykciu, pavydo (mamos, brolio), nesutarimu del zaislu (cia mano, tavo).... Bet manau, tai adaptacijos laikotarpis, reikalingas, kad susigyventumem. Juk gimus kitam vaikui, irgi pirmagimiui buna stresinis laikotarpis, kad tevai ne jam vienam skiria visa demesi. Bet praeina metai, kiti ir adaptuojasi, tampa vyresniuoju broliu/sesute, kuris yra pavyzdys jaunesniam vaikui ir pan. Svarbu, kad nenusisukt nuo vyresnelio, parodyt ir jam demesi, atskirai...
Ir pabaigai. Vaikai jau tiek susigyveno, kad namo jau gryzus iesko viens kito, liudi, jei neranda. Mat, kai dirbu naktini darba, maniskius pasiima tetis pas save, tai draugas su vaiku lieka vieni
Linkiu mamytems, auginancioms "ne savo" vaikus, kad taptu savais!
Nesakau, kad myletu ja kaip SAVO, bet nereikia to akivaqizdziai sakyt, rodyt pavyzdzio savo mergaitei, ignoruot....As irgi auginu trecia berniuka, mano draugo. Ir tuo didziuojuos! Kartu mes panasiu laiku skyremes, taip leme likimas, kad tuo metu ir susipazinom
Kai jis dalyvavo skyrybu posedyje, kartu "sirgau", kad tik vaikas jam liktu Nenoriu nieko pasakyt apie vaiko mama, nepazystu as jos tiek, kad smerkciau, teisciau, bet galetu ir daugiau atsakomybes turet. O nenorejau, kad jai liktu, nes butu vaikas metomas per gimines, pazystamus, kol ji pasitusins, po barus palakstys O draugui vaikas yra viskas! Per tiek laiko iki galo isitikinau. Uz tai ji labai gerbiu ir myliu Ir i tema. Aisku, pirmomis dineomis buvo lb sunku prisitaikyt, kad namie jau ne du mazyliai laksto, o jau trys! Bet po truputi mes visi kartu pratinomes vienas prie kito. Buvo visko tarp vaiku - mustyniu, pykciu, pavydo (mamos, brolio), nesutarimu del zaislu (cia mano, tavo).... Bet manau, tai adaptacijos laikotarpis, reikalingas, kad susigyventumem. Juk gimus kitam vaikui, irgi pirmagimiui buna stresinis laikotarpis, kad tevai ne jam vienam skiria visa demesi. Bet praeina metai, kiti ir adaptuojasi, tampa vyresniuoju broliu/sesute, kuris yra pavyzdys jaunesniam vaikui ir pan. Svarbu, kad nenusisukt nuo vyresnelio, parodyt ir jam demesi, atskirai...
Ir pabaigai. Vaikai jau tiek susigyveno, kad namo jau gryzus iesko viens kito, liudi, jei neranda. Mat, kai dirbu naktini darba, maniskius pasiima tetis pas save, tai draugas su vaiku lieka vieni
Linkiu mamytems, auginancioms "ne savo" vaikus, kad taptu savais!
QUOTE(R.A. @ 2007 10 22, 12:02)
noir1, isivaizduoju, kaip sunku tai megaitei Nesakau, kad myletu ja kaip SAVO, bet nereikia to akivaqizdziai sakyt, rodyt pavyzdzio savo mergaitei, ignoruot....
As irgi auginu trecia berniuka, mano draugo. Ir tuo didziuojuos! Kartu mes panasiu laiku skyremes, taip leme likimas, kad tuo metu ir susipazinom Kai jis dalyvavo skyrybu posedyje, kartu "sirgau", kad tik vaikas jam liktu Nenoriu nieko pasakyt apie vaiko mama, nepazystu as jos tiek, kad smerkciau, teisciau, bet galetu ir daugiau atsakomybes turet. O nenorejau, kad jai liktu, nes butu vaikas metomas per gimines, pazystamus, kol ji pasitusins, po barus palakstys O draugui vaikas yra viskas! Per tiek laiko iki galo isitikinau. Uz tai ji labai gerbiu ir myliu
Ir i tema. Aisku, pirmomis dineomis buvo lb sunku prisitaikyt, kad namie jau ne du mazyliai laksto, o jau trys! Bet po truputi mes visi kartu pratinomes vienas prie kito. Buvo visko tarp vaiku - mustyniu, pykciu, pavydo (mamos, brolio), nesutarimu del zaislu (cia mano, tavo).... Bet manau, tai adaptacijos laikotarpis, reikalingas, kad susigyventumem. Juk gimus kitam vaikui, irgi pirmagimiui buna stresinis laikotarpis, kad tevai ne jam vienam skiria visa demesi. Bet praeina metai, kiti ir adaptuojasi, tampa vyresniuoju broliu/sesute, kuris yra pavyzdys jaunesniam vaikui ir pan. Svarbu, kad nenusisukt nuo vyresnelio, parodyt ir jam demesi, atskirai...
Ir pabaigai. Vaikai jau tiek susigyveno, kad namo jau gryzus iesko viens kito, liudi, jei neranda. Mat, kai dirbu naktini darba, maniskius pasiima tetis pas save, tai draugas su vaiku lieka vieni
Linkiu mamytems, auginancioms "ne savo" vaikus, kad taptu savais!
Nesakau, kad myletu ja kaip SAVO, bet nereikia to akivaqizdziai sakyt, rodyt pavyzdzio savo mergaitei, ignoruot....As irgi auginu trecia berniuka, mano draugo. Ir tuo didziuojuos! Kartu mes panasiu laiku skyremes, taip leme likimas, kad tuo metu ir susipazinom
Kai jis dalyvavo skyrybu posedyje, kartu "sirgau", kad tik vaikas jam liktu Nenoriu nieko pasakyt apie vaiko mama, nepazystu as jos tiek, kad smerkciau, teisciau, bet galetu ir daugiau atsakomybes turet. O nenorejau, kad jai liktu, nes butu vaikas metomas per gimines, pazystamus, kol ji pasitusins, po barus palakstys O draugui vaikas yra viskas! Per tiek laiko iki galo isitikinau. Uz tai ji labai gerbiu ir myliu Ir i tema. Aisku, pirmomis dineomis buvo lb sunku prisitaikyt, kad namie jau ne du mazyliai laksto, o jau trys! Bet po truputi mes visi kartu pratinomes vienas prie kito. Buvo visko tarp vaiku - mustyniu, pykciu, pavydo (mamos, brolio), nesutarimu del zaislu (cia mano, tavo).... Bet manau, tai adaptacijos laikotarpis, reikalingas, kad susigyventumem. Juk gimus kitam vaikui, irgi pirmagimiui buna stresinis laikotarpis, kad tevai ne jam vienam skiria visa demesi. Bet praeina metai, kiti ir adaptuojasi, tampa vyresniuoju broliu/sesute, kuris yra pavyzdys jaunesniam vaikui ir pan. Svarbu, kad nenusisukt nuo vyresnelio, parodyt ir jam demesi, atskirai...
Ir pabaigai. Vaikai jau tiek susigyveno, kad namo jau gryzus iesko viens kito, liudi, jei neranda. Mat, kai dirbu naktini darba, maniskius pasiima tetis pas save, tai draugas su vaiku lieka vieni
Linkiu mamytems, auginancioms "ne savo" vaikus, kad taptu savais!
OI KAIP AS JUM PRITARIU
mes taip pat turim igyta savo dukryte ir pagimdyta savo dukryte ir tikrai jokioskitumo nera
As jas abi be galo myliu,o didziaja savo dukryte dar labaiu vetinu ir zinau kad jos abi mano,tik didzioji per klaida atsidure ne tam pilvelyje Bet svarbiausia kad mes ja radom ir turim,o su jos atejimu i musu seima atejo ir stebukliukas po 13 metu laukimo mes sulaukemdukrytes.Taip kad tikrai nera savu ir nesavu jei jie gyvena musu seimoje tai jie visi SAVI IR MYLIMI
IR DAR...tam ks nori vaikintis ir abejoja,tai labai siulau apsilankyti vaiku namuose ir ten jusu sirdeles jum viska pasakis
QUOTE(sniege_s @ 2007 11 03, 15:04)
IR DAR...tam ks nori vaikintis ir abejoja,tai labai siulau apsilankyti vaiku namuose ir ten jusu sirdeles jum viska pasakis
tai kad nelabai ten taip paprastai įleidžia
QUOTE(Ziogutis @ 2007 11 03, 18:44)
tai kad nelabai ten taip paprastai įleidžia
Ileidzia,tik reikia eiti pas Direktore,sakyti kad ketinate paimti vaikiuka ir noretum tiesiog
pasiziureti ir susipazinti.Mes irgi taip darem,tai net paeme dokumentus ziurejo kieno sutvarkyta kieno ne ir ejom paziuret.Taip mes savo mazule ir atradom is kart.Ji tiesiog taip smarkiai savo mazom rankytem i mane isikibo,kad sunku buvo atplesti.Paskui visa vakara abu su vyru tik ir kalbejom apie ja ir abu nutarem kad ji musu dukryte. O jau kita diena skambinau direktorei ir sakiau kad ta mergaite bus musu
Va tokia musu istorija 
