Ar meilė kiekvienam vaikui vienoda?

Mano vyresneliui dabar 4 metai, o mazylei 5 menesiai. Kol buvo tik vienas vaikas - mylejau ji labai labai, jis buvo mano "maziukas mylimukas mamos vaikiukas". Mes buvom be galo artimi, jis tikrai buvo "mano vaikas". Bet pastojau antra karta...Ir nuo pat pirmu dienu zinojau - na TIESIOG zinojau, kad bus mergyte. Va nuo tada sirdis tarsi apsiverte - visa meile (na 80 proc. tai tikrai) eme plusti tai mazai butybei. O jai gimus - tai isvis susileidau - tokia grazi, miela, gera, rami, juokinga ta mergyte...Ja taip lengva auginti. Na ji man tokia artima - tarsi manes pacios tasa...Tikrai be proto ja myliu.

Cia butu viskas gerai, bet sunus tai niekur nedingo. Ir jam kaip ir anksciau labai reikia mano demesio, meiles, laiko...tik man kazkaip neiseina kad viskas butu taip kaip anksciau. Tikrai skiriu jam labai mazai demesio ir neparodau tiek meiles, kiek jam reiketu. Kartais jam jauciu labai priestaringus jausmus ir tai mane gasdina. Kai viskas buna gerai ,t y. kai nesipykstam - as juo labai dziaugiuosi, tada jauciu didele jam meile. taciau kai jis neklauso, atsikalbineja, oziuojasi, musasi, keikiasi , SKRIAUDZIA sesyte ir t.t. - na tada visokiu minciu kyla, emocijos prieina ir neapykantos riba...Daznai ir nebesusivaldau - gauna i kaili. Jis tapo labai nervingas, kartais net agresyvus, ir nors as suprantu jo jausmus, kodel jis toks, taciau vistiek mane tai varo is proto, nervina. Blogiausia tai, kad tetis labai mazai su juo bendrauja ir gimus sesytei jis tapo tarsi atstumtas O as bunu arba uzsiemus mazyle, arba per daug pavargus...Kiekviena diena sau pasizadu, kad kiekviena laisva minute skirsiu vyresneliui, bet atejus vakarui grauziuosi, kad ir VEL to neistesejau...

Esu perskaicius desimtis knygu ir straipsniu apie vaiku auklejima ir siaip esu labai empatiskas zmogus, tad niekad nemaniau kad turesiu tokiu problemu...Bet kuo toliau, tuo labiau mane tai neramina. Siuo metu as tikrai labiau myliu dukryte nei sunu ir man geda pripazinti tai pries save, jauciuosi kalta. Daznai del to labai grauziuosi, nes suprantu, kad tai labai negerai.

As pati kai augau, jauciau, kad mama labiau mylejo (ir tebemyli) jaunesini broli, tik man buvo gerai, kad as buvau tecio dukrele. Taciau net ir suaugus iki siol jauciu priesiskuma mamai uz siuos patirtus isgyvenimus ir iki siol pasitaiko pavydo broliui.

Tai tau ne vienai taip, atrodo myli ta vaika, bet vistiek juk sirdis daugiau linksta prie to mazo kudikelio.Dabar kai mano didieji biski paaugo, meile vienoda pasidare, o juk buvo taip pat ir i kaili didziajai uzmesdavau, o paskui gailedavausi .O dabar gimus pagrandukei, vel tas pats, vistiek meiles daugiau jai kliuna, nes ji dar maza, uzaugs, ir vel tikiuosi visus vienodai mylesiu

kazkaip iras susimasciau apie ta meile vaikams
manau, kad daugiau demesio rodai tam vaikui, kuriam labiau tuo metu reikia. mano jaunelis dar mazutis 2.5 men. bet siaip labai stiprius jausmus jauciu abiems vyresniuoju zaviuosiu ir didziuojuosi uz tai, kad jis toks mano vienintelis geruolis, mamytes padedejas, nors ir jam dar tik trys
o mazutis mano sypsenele ir tiek.
o del skirtingos finansines paramos suaugusiems vaikams - manau naturalu, kad tevams sirdis labiau skauda del "vaiko nevykelio" ar kaip cia ji pavadinus. todel ir padeda visuomet tam, kam labiau reikia. tevai neprivalo turta dalinti vienodai ir vaikai neturetu pykti del to.
na negi jus turedami savo namus ir susitvarke buiti pyksite, kad jusu tevai padeda viso to neturinciai sesei ar broliui?
mano vyro mama padeda vyro sesei ir mes visai nejauciame nuoskaudos, butu labai savanaudiska tiketis visko po lygiai, juk musu tokios skirtingos finansines situacijos.

as taipogi manau cia negali kilti tokiu klausimu apie meile SAVO vaikams musu vyr 22m vid 14 jauneliams dvyniams 8 ir tikrai myliu visus,tik yra kitas dalykas tas demesys viena diena reikia vienam jo skirti daugiau kita kitam ir tt. maziam dar kitaip nes jiems ir tos pagalbos daugiau reikia o jei su kuriuo susipykstam tai ta diena stengiuosi maziau demesio skirti ir taip ratu .Bet manau nei vienai mamai juk neimanoma viena myleti o kito ne supykti imanoma ir normalu bet tai laikina.

manau, kad visiems vienodai reikia tiek meiles tiek silumos duoti

Pirmą turiu sūnų, paskui gimė duktė.
Galiu ranką ant širdies padėjusi pasakyti, kad niekada niekada nemylėjau vieno kurio labiau. Juk meilė... ji yra ne už kažką, ne už tai , kad mažesnis, švelnesnis, be ožių, labiau bejėgis, su kasytėm, silpnesnis, ar pan. Meilė tiesiog yra. Juk jie mano vaikai. Abu. Du. Skirtingi. Myliu juos ne už kažką, tiesiog juos myliu. Labiau už bet ką, labiau už save.

O iš draugų patirties galiu pasakyti, kad tas jausmas, kad tėvai ar vienas kuris myli brolį/sesę labiau, palieka "skaudulį" žmogui visam gyvenimui. Tai nepamirštama.

jokiu klausimu negali but , be abejo vienoda , vat tik vyras nukencia

Bijojau nėščia būdama, kad tik nenuskriausčiau vyresnėlio,kad užtektų meilės, šilumos. Pagimdžius antrą labai prieštaringi jausmai pasireikšdavo... Iškart po gimdymo atrodė, kad dičkis man svarbiausias! Dabar gėda dėl tokių minčių Po kelių savaičių atrodė, kad mažiuką labiau myliu... Bet paskui viskas susitvarkė Myliu tikrai abu vienodai,tik mažiukui skiriu daugiau dėmesio, nes paprasčiausiai jam to labai reikia. Pagaunu save, kad laikydama mažių, žiūriu į vyresnėlį, kaip reaguoja, o glausdama dičkį, stebiu mažiuką
Nu bet šiaip ar taip, pirmagimis vistiek labiausiai numylėtas, jis kurį laiką buvo vienas, buvo žaidžiamas,kalbama tik su juo vienu. Pirmieji jo žingsniai, žodžiai buvo PIRMIEJI mamos gyvenime, tai labiausiai įstringa, bet tai nereiškia,kad kiti vaikai mažiau mylimi. Pavariau čia

pažiūrėjus atgal, manau, kad myliu visus tris savo vabaliukus vienodai - širdis suspurda

Tai va- vaikuciu dar neturiu vienas jau greit... . Noriu pasisakyti sioj temelej labai,papasakoti api savo mamos meile man ir 6metais jaunesniam broliui.
tik gimus broliui buvau nustumta i sali, zinoma budava vaikas to nepastebejau ir nesupratau, augau kaip piktzole! Musdavo progai pasitaikius, ir be progos karais, visom savo draugem tiesiogiai prie manes kalbedavo kokia as bjauri kaip nemyliu brolio atsikalbineju neklausau ir tt, apsoliuti netiesa, su broliu pas mus visada buvo ipatyngas risys ir visada ji be proto mylejau. Ne karta girdejau kaip sakydavo tevui : atiduodam ja pas mano mama i kaima, tegu ten auga, negaliu jos pakesti, aisku tevas niekad to nedaleido.
Sakydavo man , kad esu slyksti stora, ir tt. veliau apsisukus man sakydavo as abu vaikus myliu vienodai, dabar man nuo to net juokas ima,.
Paauglystej budama kokiu 14, neturejau nei koiniu nei triusikeliu , apie apranga as nekalbu, viskas buvo draugiu atiduota, 1pora kelniu 1 batai visiems metu laikam 1 megztukas ir 1 striuke, nesiodavau kol suplysdavo taip kad susiuti budavo neimanoma. Pirma savo liemenele pavogiau is Pigiu rubu, nusipirkti neturejau pinigu, juk niekas ju man niekada neduodavo. O ka jus manot brolis turejo viska, ir daugiau nei reikia.
Mokykloj tevu susirinkimai, deja o gal aciu dievui, nei karto motinos ten nebuvo. Augau pikta ant zmoniu, agresivi, juk vaikai mokykloj del aprangos erzindavo, veliau nebekilo jokio noro eiti i mokykla.16 m susipazinau su savo busimu vyru. ir pirma karta gyvenime turejau nauja striuke kuria jis man nupirko! Noriu pasakyti kad galiu pasakoti valandu valanda kas ir kaip buvo man augant, tik nenoriu eterio gadinti. Ir mielosios mamos... linkiu kad jusu atzalos niekada nesvajotu jus pamatyti ten kur as svajoju pamatyti savo motina....

kazkaip labai dviprasmiskos mintys kyla perskaicius OKSIKES posta
jeigu jusu tevai ne asocialus ir jus esate biologine ju dukte, tai sunkiai galiu patiketi o kiek jums dabar metu? tik nepagalvokite, kad jus puolu, as pati esu patyrusi nevienoda meile is savo tevu, bet tai buvo ir yra nezymus dalykai. nei vieni normalus tevai nesielgia taip su savo vaikais
kitas klausimas - galbut jusu elgesys paauglysteje buvo labai isskirtinis ir jus negaudavote daug dalyku, nes taip jus tevai bausdavo?

aisku, cia tik speliones. dar karta prasau neisizeisti. man idomu pasidare panagrineti tokiu santykiu priezastis, nes kaip minejau pati iki siol jauciu dideli tevu elgesio skirtuma savo ir savo sesers atzvilgiu. ir kadangi pati turiu 2 vaikus, man baisu, kad kada nors vienas is ju taps man mielesnis uz kita.

mano tevai palankesni (jei taip galima issireiksti) mano sesei, nes jos budas zymiai meilesnis, o as is prigimties esu kotas, su diplomatija mazai draugauju, drebiu tiesa zmogui i veida negalvodama, amzinai esu sventai isitikinusi savo tiesa ir nemoku atsiprasyti o sesuo visiska mano priesingybe. todel turbut yra normalu, kad tevai ja labiau didziuojasi.
beda tame, kad man del to labai skaudu. as juk nesu blogesne uz ja vien todel, kad mano sudetingas charakteris.
vienzo, tevu-vaiku santykiai yra labai komplikuotas dalykas. ir nors man jau 30, bet vis tiek is tevu kaip is nieko kito labai norisi supratimo ir ivertinimo. juk ne veltui sakoma, kad mes savo tevams vaikai esame net ir i pensija iseje

linkiu visoms savo seimose harmonijos ir susikalbejimo

Kai laukiausi antro vaiko, tai irgi pastoviai galvojau kaip reiks ta meile padalint, ar istengsiu abu mylet. Bet gimus mazyliui tokie klausimai nebekilo - myliu as savo vaikus be proto ir vienodai