Mano dukrytė išėjo

Vyrams gal ir sunkiau tokius dalykus ištverti. Tik jie to neparodo. Būkite abu stiprūs. Pasikalbėkit apie viską atvirai. O kai jau nuspręsit, kad laikas arba Dievas duos vaikiuką (kaip buvo mano atveju) tada nieko nebijok ir su džiaugsmu lauk ateinančiojo. Nekankink saves klausimais ir abejonėmis- tikėk, kad viskas bus gerai. O dukrytė visada bus jūsų angeliukas. Sėkmės tau ir tavo šeimai.

net apsiverkiau skaitydama pirma forumo zinute kodel taip atsitinka

uzjauciu tave labai....
skaiciau tavo istorija lyg savo...isgyvenimai tie patys, mintys vienodos, norai tokie pat...viskas tas buvo kai palaidojau savo dukryte, bet nuosirdziai patarius:paklausyk musu, ta truputi anksciau isgyvenusiu mamyciu patarimu.mes zinom kas taves laukia. man asmeniskai, visa tai atsitiko pries metus (nepyk, bet nelabai noriu pasakoti smulkiai) ir as iskart buvau uzsivedus kuo greiciau susilaukti kito vaikucio, bet tikrai vertetu palaukti. tegu zaizda uzsitraukia, isverk visa skausma kai jau nebeliks asaru, issirek kur nors miske nuvaziavus...zodziu liek dabar savo skausma visur kur tik imanoma, jokiu budu nelaikyk jo savyje.ieskosi teisybes dar ilgai. mano mergyte irgi mire manyje, gydytojai priezasties nerado, sveikute grazute...bet nustojo plakti sirdele...ir tiek. as po skrodimo rezultatu isskaiciau visas knygas apie panasius dalykus, isnarsiau visus interneto puslapius, rasiau daktarams i svetaines, ieskojau advokatu, kurie galetu pasakyti ar tik ne daktaru cia kalte ir t.t. ir panasiai...bet niekas nuo to nepasikeite.po kurio laiko apsiraminau ir tik norejau ant kapelio buti diena nakti...bet ir tai praejo. dabar nuvaziuoju tik gelytes palaistyt ir daugiau manes ten netraukia...nejauciu jos ten...vaizdai tos dienos kai suzinojau verdikta daznai iskyla pries akis, daznai ir nesusipratimu su svetimais zmonemis pasitaikys, kurie teskia tau i akis toki sakini :"is kur tu gali zinoti, juk vaiku neturi..." taip, gyvu neturiu...norisi tada prasmegti skradziai, bet neprasmengi. ir ta zmogu norisi uzmusti, bet to nepadarai...visko bus kol ismoksi gyventi su tuo jausmu, tik privalai tiketi tuo ka dabar parasysiu: ateis toks rytas, kai pabudusi prisiminsi savo mergyte ir tavo veide bus ne asaros, o svelnumo pilnas sypsnis su graziausiais prisiminimais kaip smagiai ji judedavo pilvelyje... tada atsikelsi, pasiimsi echoskopo nuotraukyte ir ilgai ilgai ziuresi, bet sirdies nespaus kaip su replem, tiesiog bus labai gera ir ramu. tada manau busi pasiruosusi kitam vaikeliui. jei dabar sugalvosi tureti kita pasamoneje jis bus pakaitalas tavo dukrytei...manau kad tas vaikelis tas jaustu...
patikek, tas skausma kuris dabar tave pleso pavirs i malonius prisiminimus. klinika ir gimdymas pamazu isblanks....zinau dabar nepatikesi. ir nereikia! tiesiog po kazkurio laiko man parasysi kad buvau bent is dalies teisi:)
linkiu nepaluzti. manau jei jau mes isgyvenom po tokios netekties bent diena tai mes galim viska!!!
stiprybes ir as visada su tavim:)
Papildyta:

ir dar apie planus: neveltui yra pasakyta: "nori prajuokinti dieva - papasakok jam savo planus"
todel nuo mano mergytes mirties as dievui jokiu planu nepasakoju

Pritariu Melindai visu 100%... Viskas taip ir būna.

O aš norėčiau truputį paprieštarauti Melindai Nežinau, gal tai asmeniškai nuo kiekvieno žmogaus priklauso, bet aš paklausiau savo gydytojo ir pastojau lygiai po pusmečio. Gal tai buvo laimės dalykas, gal taip turėjo būti, bet pastojau iš pirmo bandymo. Tikrai niekada negalvojau apie antrą vaikiuką kaip apie pakaitalą prarastajai, juk niekas niekada nepakeis to vaikučio, nors prisipažinsiu bijojau, ar sugebėsiu jį taip mylėti, kaip pirmagimę, ar sugebėsiu priimti, jei tai bus berniukas. Bet su laiku abejonės dingsta ir supranti, kad myli tą mažą žirniuką labiau už viską pasaulyje. Taip buvo baisu, nerimas draskė širdį, kai antrąkart pastojau, bet manau, taip pat būčiau jautusis, net jei būtų praėję metai, du ar net trys. Kas dėl ašarų, tai buvo vienas tarpas, kai galėdavau kalbėti ir prisiminti savo pirmagimę be ašarų, bet tai buvo trumpas laiko tarpas, nes dabar turiu labai tvardytis, kad neapsiverkčiau, kalbėdama apie ją. O pamačius kur nors panašaus amžiaus vaiką, kokio turėtų būti mano Deimantytė, tik dar labiau suspaudžia širdį. Tad beliko tik susitaikyti su tuo, kad šį skausmą teks nešiotis širdyje visą likusį gyvenimą. O antroji dukrytė man yra visas mano pasaulis, dėka jos aš vėl gyvenu ir mokausi vėl būti laiminga. Bet tai nereiškia, kad pamiršau Deimantę, nes myliu jas abi, tik vieną galiu glausti prie savo krūtinės, o kitą galiu myluoti, deja, tik mintyse. Taip, kaip ir tu aš nebejaučiu savo angeliuko kapuose, kai anksčiau ten rasdavau nusiraminimą, tai dabar ten jaučiu tik klaikią tuštumą. Bet aš žinau ji su mumis, mūsų širdyse ir mintyse.

Ačiū Jums visoms už palaikymą ir patarimus... Iš tikrųjų dabar stengiuosi nebegalvoti apie tai, kas atsitiko, nebekankinti savęs... susiradau naują darbą, kur niekas nežino mano nelaimės, skaičiau, kad kelios mamytės taip padarė, ir išties daug lengviau.. nėra nereikalingų klausimų ir užuojautos... ir vis tiktai mes planuojame vaikelį, kada jis pasibels į šį pasaulį, tada manau ir bus geriausias laikas. Dėl lyginimo ir širdies skausmo nemanau, kad jis kada sumažės, tiesiog susitaikai su realybe... o tą aš jau padariau.

Tu teisi, Ajuka. Gerai, kad susitaikei su realybe. Gyvenimas, nepriklausomai nuo visų nelaimių nestovi vietoje. Kada Dievas duostau vaikelį, tada ir bus laikas. Linkiu tau sėkmės iš visos širdies. Būk laiminga.

Merginos linkiu jums ištvermės ir didžiulės laimės Verkiau, skaitydama jūsų istorijas

As taip pat dar tikiu, kad viskas susitvarkys ir bus gerai. Svajoju apie leliuka, nors realiai ivertinant, tai kazin kazin ar jam butu gerai, bet gyvenymas neprognozuojamas
Stiprybes ir sekmes visoms mamytems

skaitau ir akys pilnos asrau..skaudu...begalo...tokia netektis nublankta pries manaja...as netekau..brolio...kuris zuvo taip ir nesuzinojes greitu laiku tapsiantis kriksto teveliu...dabar krikstynos neturi jokis dideles prasmes man..zinoma tik man...na bet tai ne toks netekities skausmas koki patyrete Jus mamos...nesuvokiu protu kaip toki skausma galiam isgyventi...kaip as turiu maza dukryte..kuri yra gyva...sveika..garzi..linksma...neglejau suvokti, bet po truputi tai pradedu...nors parejo jau virs metu... koki skauma patyre mano mama laidodama sunu..zinoma...jam buvo 28...bet...tai taip pat sunus kuris yra pagimdytas pries tai sparedesi pilvelyje, plake sirdele...augo..uzuago...sulauke savo sunelio..kuraim tebuvo 2 menesiukai kaip jis apiko ji...karatsi net pagalvoju ar ne didesne netekti laidojant jau paugusiustruputeli vaikucius, nesvarbu metus mensi ar 28 metus...juk laidojami vaikuciais kuriais buvo dziagtasi, su jais kartu liudeta, juoktasi, ziasta,eita kartu i kieka i darzeli i mokykla...galu gale pasveiknta sulauksu jua savu vaikuciu...nezinau...ne man tai spersti...
ziauru ....skaudu...begalo...palinketi gliu tik STIPRYBES ir tik JOS...nes be stiprybes nebebus nieko.....gyvenimas tesiaisi ir eina toliau...stiprybes....nepamirsite JO niekda skaismas nedings niekur...

skaitau ir ašaros byra . labai didelė užuojauta tėveliams tokia baise netekties minute . stiprybės JUMS.

uzjauciu...