Podukros ir posūniai

Skaitau visa tai ir is tikro slykstu darosi.... atrodo stengiesi darai viska ka tik gali kad bent kiek tave gerbtu ir siaip bent kiek myletu o cia kazkokia atsiprasau uz pasakyma idiote padejusi ant visko daro ka nori ir jai vistiek gerai.... kartais atrodo kad pamotes- posuniu santykiuose nera viduriuko.... arba vieni baisus arba kiti.....
Apie pasakyma spingalietas kad sunkiausia santykiai ne su vaiku o su vyru tai tikra tiesa.... pas mane su vyru kalbeta simta milijona kartu bet per viena ausy yeina per kita iseina.... viska dar kaip nors istverciau jei vyras sugebetu buti protingesnis tokioje situacijoje....
Dabar dar karta skaitineju ir pagalvojau gal ir man reikia buti tokia zertva pamote gal uz bausmes ir siaip sadizma issikovociau valdzia.... aisku juokauju... bet jau net nebezinau ko imtis gyvenime.... labai laukiu kada gims mano vaikiukas... tiesa pasigirsiu berots bus dukryte aisq cia tik 65 proc bet vistiek man smagu

Grazaus savaitgalio visoms

Sveikos.
Visos temos neskaičiau, bet noriu papasakoti apie save.
Kai man buvo šešeri, mirė mano mama. Aštuonerių jau turėjau kitą mamą , kadangi tėvas vedė antrą kartą. Prisipažinsiu, tėvas buvo blogesnis už antrąją mamą . Gal todėl ją ir vadinu mama, o ne pamote. Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei ne ji: visada palaikydavo reikiamu metu, padėdavo, daug ko išmokė. Tiesa, dar nepasakiau, kad ji turėjo iš pirmos santuokos sūnų , o mano tėvas - mane ir brolį. Nepabijojo moteris sunkumų auginti tris vaikus. O po poros metų pagimdė dar sūnų. Tai va, teko moteriškei auginti keturis vaikus, iš kurių du visai ne jos. Niekada jai nepritrūko motiniškos meilės nei vienam. Ir dabar ji pagal galymybes nori padėti man auginant dukrytę , kurią , suprantama, laiko savo anūke.
Tokia mano istorija

Man labai patinka posakis - "lazda turi du galus", - savo kailiu esu patyrus.

Ištvermės tau, ir kuo daugiau gražesnių dienelių jūsų gyvenime . Anksčiau ar vėliau, jei labai labai tuo tikėsi, įvyks stebuklas!



Labai graži istorija . Daugiau tokių žmogučių, ir pasaulis bus gražesnis!

Manau,kad posuniai ar podukros nera blogai,pats du bernus turiu.Juk ir mano sunus,kazkam posunis

Man reikia patarimo jusu patyrusios pamotes

arteja laikas kai su MB vaziuosim poilsiauti. Jis nori, kad ir jo vaikai vaziuotu savaime suprantama (jie gyvena su savo mama), o man tai butu pirmas kartas kai isvaziuotume visi kartu ilgesniam laikotarpiui, savaime supramtama, kad as labiau noreciau be ju vaziuoti, gal kam ir ziauriai skamba, bet man ne! Kaip nuteikti save, kaip itikinti, kad butina juos pasiimti, kaip prisiversti tai padaryti, nes jei as pasakyciuau, kad nenoriu, tai mb atsizvelgtu i mano nuomone ir greiciausiai neimtu, bet as zinau kaip jis to nori ir kaip jam sirdele skaudes kai ju nebus salia... o kitos seimos bus su vaikais. Is mano egoistines puses as visai su jais nepailsesiu nu ir kaip dabar elgtis, ptotas tai supranta kaip, o sirdele ne

O ar ryztumeisi rimtiems santykiams su moterimi, kuri turi du vaikus?

Seniai seniai ruošiausi tekėti už žmogaus , kuris turėjo 13 metų sūnų. Berniuko motina buvo mirusi.Sėdėjome trise kavinėje, kalbėjome apie ateitį - praeitį ir aš vaikiui sakau: Žinau, kad niekada nevadinsi manęs mama, bet ir nereikia, nes mama yra tik viena ir mes dažnai lankysime jos kapą. Aš galiu pasiūlyti tapti mano draugu, jei tu to norėsi, pažadu visada padėti bėdoje ir visada bausti už prasižengimus. Žinau, kad tau bus sunku, bet ir man bus nelengva. Mes kartu mokysimės bendrauti ir suprasti vienas kitą. Aš tikiu, kad mums pavyks, o tavo tėtis mums padės.
Už to vyro neištekėjau, turiu kitą, tas vyrukas irgi turi, bet jo sūnus, dabar jau 23 metų, dažnai aplanko mane. Aš mylėjau tą vaikį ir dabar jį myliu.

Labai grazi istorija uz sirdies griebia

... taciau vaikai ne visada gal tokie geri kaip Tavasis buna...

Vaikai tokie, kokiais mes juos padarome. Perskaiciau visa tema, is pradziu labai gailedama Pilietesvakares.. Taciau toje seimoje ne ji pati didziausia auka.. Taip, jai labai sunku, bet dar labiau kencia tas niekieno nemylimas berniukas. Vaikai nemoka ateiti ir pasakyti: "Mylek mane, man to truksta labiau nei maisto, labiau nei bet ko kito pasaulyje.. Priimk mane, suprask, uzjausk - as juk tik vaikas, pasiklydes sudetinguose suaugusiu zmoniu tarpusavio santykiuose " Vaikas to nepasakys. Jei pakalbesite su psichologais, jie paaiskins, kad kuo lbiau vaikas neklauso, kuo jis blogesnis, reiskia tuo labiau jam truksta demesio, tuo baisiau jis jauciasi viduje, sirdyje. Jie tik parodyti to nesugeba.
Sitas berniukas jauciasi atstumas, niekam nereikalingas. Jis jau didelis, pakankamai didelis, kad suprastu, jog visi del visu konfliktu visa beda vercia ant jo, bet per mazas, kad sugebetu rasti pats iseiti is sitos situacijos. jauciasi uzspeistas kaip zveriukas i kampa, todel ir kovoja, kovoja su visais, kurie aplinkui, nes yra isitikines, kad niekas jo nemyli, kad jo nenori... Jam netik dabar blogai, jam bus blogai ir ateityje, nes neismoks bendravimo meno, nes visa pasauli pasamoneje laikys savo priesu, nes pasaulis dabar pries ji nusistates..

Pilietevakare, suprantu, kads sunku (ypac Jusu padetyje, kai naua gyvybe jau beldziasi). bet pameginkite kai nieko nebus namuose, o tik judu, pasikviesti ji ir pakalbeti. Skau pakalbeti, o ne pasikalbeti, nes gali buti, jog teks kalbeti vienai, gali buti, kad jis atrodys abejingas ir net nekreipiantis demesio i jusu zodzius, bet jis jus tikrai girdes. Pakalbekite su juo, kaip su sau lygiu, kaip su asmenybe. Papasakokite, kad jus pradeda suprasti, jog ir jam sunku, kad tikites, jog galbut nors truputelis ir jis supras. Paprasykite jo pagalbos, kad dviese jus abu pasiektumete, jog seimoje butu taika ir jusu abu pasijustumete laimingi. Panaudokite ir auksinius Daivos41 zodzius - tai labai protingas patarimas. Niekada ne per velu pradeti gerus santykius. Kam kenteti abiems, jeigu galetumete buti abu draugais?
Paskaitykite temas, kur mamos guodziasi kaip neklauso ir isdykauji savi vaikuciai ir pamatysite, jog nedaro jis kazko super tragisko. Neklauso, izeidzia, bet tai ne todel, kad jis ne jusu kraujo, taip nutinka ir su savo "asmeniniais" vaikais (ypac paauglysteje). Tai nera gerai, bet juk su savuoju megintumete ieskoti bendros kalbos? Megintumete rasti iseiti ir nepasakytumet, kad jo issizadat? Isvaro is kantrybes visi vaikai:ir savi ir svetimi.
Geriausias metodas: pameginkite save isivaizduoti jo vietoje, jo situacijoje ir paklauskite saves: ar jus noretumete tureti TOKIA pamote, kuri sioje situacijoje pasielgtu BUTENT TAIP? Pvz. pagaminote maista, bet jam dabar nesinori (o gal sirdyje norisi, bet vidus vercia maistauti, atsisakyti.. Kokios reakcijos labiausiai noretumete jo vietoje is savo pamotes? Kad pakeltu triuksma? Kad tyliai vaidintu iki sirdies gelmiu izeista zmogu? Kad priverstu valgyti? Kad paskustu teciui? o gal kad paprasciausiai pasakytu: nesijauti alkanas? Gerai. As pdesiu i saldytuva ir jeigu panoresi veliau - mes pasildysim. Sutarta? na o jeigu pasakys, kad jam neskanu ir jis aplamai sito "slamsto" nevalgys? kaip reaguoti? O kaip noretumete kad jusu pamote reaguotu? Kad pakeltu triuksma? Kad tyliai vaidintu iki sirdies gelmiu izeista zmogu? Kad priverstu valgyti? Kad paskustu teciui? O gal velgi atsakytu nekeldama balso: Gerai, gali nevalgyti jeigu tau neskanu. As noreciau pagaminti ka nors tokio, kas butu mums visiems skanu. Gal gali man patarti? O gal galetume drauge kanors "sumeistrauti"?
Jei darysite tai saziningai, manau ilgai neteks laukti geru rezultatu. Zinoma nesitikekite is pradziu jo pagalbos, jis ilga laiko po tokio pokalbio jus stebes, megins kantrybe, nores isitikinti ar jus tikrai taip elgsites, kaip kalbejote. Jeigu sita isbandyma islaikysite - turesite drauga, pagalbininka. Ir tai jus galite padaryti be tecio pagalbos, juk jus jau suaugusi, protinga moteris. Galbut is leto, bet jeigu sieksite nuosekliai susidraugauti, jeigu stengsites suprasti, kad ir jam sunku - ateityje pati dziaugsites, kad pasiryzote ir sugebejote nekenciamame posunyje atrasti jautru vaika ir drauga. Juk kai gims mazylis, sitas vaikas neisgaruos.. O ir kazkur mokytis kol isvaziuos (jeigu isvaziuos) tai dar nemazai laiko praeis. Ar verta visa ta laika kankintis? Ar verta pergyventi ir bijoti, kad neapykanta jums, jis neperkeltu i jusu mazyli? Juk jam dabar atrodo, kad butent jus atejote ir sugriovete JO gyvenima, o jis bejegis ka nors pakeisti. Cia buvo ir daugiau patarimu: "Pamotes diena", bendri pietus ir t.t. Pasinaudokite jais.
Nebent jums tik norisi, kad mes gailetume, uzjaustume, bet nemegintume padeti, patarti..
Atleiskite, jei parasiau ne tai, ko tikejotes, bet labiau noreciau pameginti padeti rasti iseiti, nei siaip guosti...

pilietevakare, sunku net skaityti jusu kancias. taciau beskaitydama pagalvojau, jei jau viskas isbandyta, tai kodel nepabandyti su tuo paaugliu susidraugauti. suzinokite kas jam patinka, nueikite kartu i krepsinio ar futbolo rungtynes, nuvezkite pasivazineti kartingais ir visa kita veikla, kuri palieka sypsenas berniuku lupose. svarbiausia praleisti kokybiska laika kartu ir surasti kazkur nesirisanti rysi.

tam paaugliui taip pat turi buti nelengva. kai issiskyre mano tevai, as visad pavydedavau net niekam nematytam savo ibroliui, kad sis turi mano teti. ir tikrai butu sunku myleti savo pamote, kuri "isskyre" seima ir atskyre mamyte nuo tevelio, net jei jie nebebuvo kartu. nes vaiku svajones beribes, visada svajodavau kaip mano tevai gyvena kartu ir kad viskas gerai, bet velgi mano svajonese atsirasdavo JI ir viskas duzdavo i sipulius. taciau niekada nejauciau tai moteriai neapykantos, netgi priesingai. esu dekinga mamai, kad si niekada nekalbejo negraziai apie ja ar dar kaip nors neformavo isankstinio nusistatymo. daznai susitikdavom su pamotes seima, si gamindavo maista, paragindavo aptingusi teva aprupinti dovenelemis ir t.t...

pilietevakare ir kitos, jeigu norit sutarti su tais vaikais, reikia pirma suprasti ka jie patys isgyvena.

cia taip pat praverstu psichologines zinios ir mokejimas prieiti prie zmogaus gelmiu. as nueiciau pas ta paaugli pasikalbeti. nueiciau kai jis vienas, atsisesciau ant jo lovos ir pasikalbeciau kaip gera drauge. juk zinau, kad sitas zmogutis kazko piktas, jam liudna, jis pavydi, jo seima isardyta. gal jis troksta tokiu pat dalyku kaip ir pavargusi pamote, kad kas prisiglaustu, paglostytu galvele, paimtu uz rankos ar duotu draugiska "penkis". reikia zingzniukas po zingsniuko eiti prie vaiko kalbetis su juo, leisti jam issikalbeti. sakyti zodzius, kaip "as tave gerbiu, as tave myliu (nereikia to bijoti), tu man labai rupi".

svarbus dalykas kuriant rysi yra kokybiskas laiko praleidimas dviese...
Papildyta:

tik parasiusi perskaiciau ir Sindy pasisakyma. taip, svarbiausia yra kalbetis, ieiti i vaiko padeti ir isgyvenimus, paziureti i viskas jo akimis ir pabuti dviese, taip statant jsu abieju bendravima ir rysi...

Sveikos sindy ir primavera, rasau jums atsakyma:
visu pirma tas vaikas tikrai jauciasi mylimas... as labai stengiausi jam daznai kartoti, kad as atejau buti drauge o ne pamote kad as jy myliu ir visaip stengiausi rasti kalba su juo, aisku ne del to jis turejo pasijusti mylimas ir net nezinau ar jis tikrai pajuto mano meile (nes galbut jis tai traktavo kaip bandyma jam ytikti) taciau jis puikiai zino kad uz vis labiausiai jy myli tetis ir gali mano vyru manipuliuoti (ka zinoma jis labai sekmingai ir daro visa laika: kai kada net pats pasake pats kaltas kad man viska leidi... arba o tetis vistiek leis, arba negalima buvo pries minute o dabar jau tetis leis, as visada visko jo isprasau... arba as esu teciui numeris vienas ir jis klausys manes....) buvome nuvaziave ir kartingais vazinetis ir y kina ir y krepsiny pradejau vaikscioti (rungtynes) ir netgi formule vienas ziureti.... nepadejo niekas - kvieciu y baseina kartu, neina be tecio, y kina kvieciu irgi neina su manim, jei kur vaziuoja tai tik su teciu ir apskritai tada mane pastato y tokia padeti kad gal tu isvi pabuk namuose, arba vaziuojam is kur nors tai jis sako parvezam ja namo o tada eisim kasio pazaisti.... niekada gyvenime nekaltinau to vaiko kuo nors, as apskritai tos nuomones kad visa kur suklysta suklysta suauge aukledami vaika, nes jie formuoja vaiko asmenybe... tai buvo ilga laika vienturtis vaikas labai lauktas mano vyro ir labai nelauktas jo tikrosios mamos, uztai mano vyras viska jam leidzia, myli ir nusileidzia ir isvis net nezinau kaip paaiskinti neaukleja jo net elementariausiu etikos taisykliu: pvz ateina kaimyne tai jis butinai turi sedeti ir klausytis ir vis kistis y pokalby kad patrauktu tevo demesy... tevas kalba tel su savo verslo partneriais jis pradeda rekti ant tevo ir visa kita... as tik pries puse metu pasiekiau kad jis bent jau indus iki kriaukles nusinestu.... patikekit ir tai buvo gana nelengvas isbandymas
Del to nejimo su manim niekur nezinau ar jis mane ignoruoja ar neina del to kad neduok dieve mama niekada nepamatytu, nes vis rekia kad uzmus mane ir mano vyra.... arba galbut susideda abu dalykai.... net kai bunam iseje visi 3 jis eina per kokius 5 - 10 metru nuo musu... niekada nera ejes salia manes...
As labai daug kartu bandziau su juo kalbeti ir kalbetis... budavo ir taip kad as pradedu kalbeti o jis pakyla ir nueina, budavo kad pradeda bumbeti po nosim nieko negirdziu nieko negirdziu ir t.t. buvo kad ziuri telika ir nieko nesako, buvo kad rekia ant manes o as vistiek bandau susitarti... buvo netgi taip kad kazkada klause (na bent jau apsimete kad klauso (tv aisku buvo ydomiau), bet as dekinga ir uz tas pastangas apsimesti nemanykit kad as nieko nebandziau o tik noriu atrodyti auka ir kad manes gailetu.... man to nereikia, as tik labai noreciau ramybes ir seimos....
del to maisto gaminimo ir pamores pasakymo kad pagaminsiu kaip tau skaniau ir visa kita: 2,5 metu gamindavau 2 patiekalus pusryciam pietum ir vakarienei: vienas man ir vyrui kitas ko uzsimanydavo vaikas, nes jam niekada nepatikdavo ka siaip gaminu, tiksliau jis to net neragaudavo... apie nevalgyma as is vis tos nuomones kad jei nenori nereikia kai uzsimanys pats pasiims, tik mano vyras ne tos nuomones jis butinai vercia valgyti tada kai laikas (vaikas paprastai visa diena nenori valgyti) uztai ir prasideda konfliktai...

Kazkada kai kalbejau su vaiku (cia ta karta kai bande apsimesti kad klauso) pasakiau kad kad ir kas nutiktu tarp manes ir tecio jis ne kaltas ir nera niekuo susijes su musu santykiai (kiek zinau buvusi zmona kaltino vaika del skyrybu) jei mes busim kartu tai tik del to kad mes to norime jei skirsimes tai irgi bus tik musu sprendimas ir jis cia niekuo detas ir as nenoriu kad jis galvotu jog kazkas vyksta del jo....

su psichologu bendravau nuolat kokius 1,5 metu... net skaitmeniny diktofona turejau yrasinedavau pvz 3 paras na palieku ant spinteles yjungta ir viskas, ir yrasineja 3 paras musu gyvenimo, jis nuolat klausydavo, jam net nakty skambindavau jei nezinodavau kaip pasielgti... jis pasake kad visu pirma keistis turi mano vyro poziuris y vaika o tik tada gali pasikeisti vaikas... dar pasake kad vaikas yra islepes ir labai meistriskai manipuliuoja savo padetim, dar pasake kad as apskritai kogero nieko nepakeisiu, zinoma dave labai daug patarimu ir visa kita, kaip bendrauti ka sakyti, visko laikiausi nuo a iki z... zinoma psichologas nesake kad as neklystu rode man ir mano klaidas, as vis dar stengiuosi ju vengti... tariausi su draugem, man jau toks jausmas kad viso pasaulio taktikas isbandziau nes kas ka patardavo ta ir bandziau daryti....

patikekit manim labai noreciau pasiekti kazko kad galeciau tureti normalu bendravima normalius santykius ir visa kita... tik jau nebezinau ar tai ymanoma... daug kartu kalbejau su savo vyru ir prasiau laikytis psichologo patarimu daznai tai bagdavosi ta pacia pokalbio diena... man apskritai atrodo kad jis nelinkes matyti savo vaiko klaidu... juk su juo kalbetis bandziau ne tik as ir sakyti jog kazkas yra ne taip bande ir jo mama ir sesuo ir daugelis aplinkiniu zmoniu kas ka pamate prasitardavo kartais - jis nereaguoja y nieka...

kartais tiesiog imu manyti kad nesu ju seimos dalis ir niekada nebusiu... aisku tai labai skaudu bet tai yra tiesa... jie yra seima o as esu pasalinis zmogus gaila kad tokio poziurio sulaukiu ne tik is vyresnelio bet ir is savo vyro ( visiskai kitaip reaguoja mazylis, jis tikrai bando ir padeti man ir pasipasakoja ir apskritai sako kad as geriausia jo drauge)... zinau kad nepriversiu zmoniu galvoti ir elgtis kitaip ir net nesiruosiu buti budeliu kuris mustruos ir vers pripazinti mane kaip savoseimos nary... tiesiog laukiu savo maziuko ateinant y sita pasauly... as irgi noriu tureti seima... noriu kad kazkas noretu mane apkabinti ir prisiglausti ir kad dar siek tiek myletu....

tas savaime suprantama. net normaliose šeimose taip būna, kad reikalingas "tėvo-sūnaus laisvalaikis" be pašalinių.