laukiam pirmagimio ir turim pitbuliuke, bet nekyla toks klausimas, ar ja atiduoti. manau, kad vaikas ne priezastis atsisakyti mylimo augintinio. aisku, labai saugosim, ziuresim, kaip ji reaguos, ar priims vaika. turbut atsisakyti suns reiktu tik isskirtiniais atvejais, kai gimus vaikui, jis tampa visai nevaldomas...
Kažkoks siaubas, kaip galima taip neatsakingai elgtis, įsigyti šunį, nemąstant kas bus rytoj, po mėnesio, po metų? Ar įsigyjate šunį mėnesiui, metams? Nesuprantu. Nepykit, bet tikrai nesuprantu.
Dėl pekinų... nu tikrai jie ne visi tokie, mūsų kaimynai turi, tiesa, ji dar jauna ta kalytė ir išėjo taip, kad vaikas gimė anksčiau negu šunį įsigijo, gal tai irgi daug ką lemia... Nu bet žodžiu, yra taip, kad tas vos keturių metų vaikiukas po lauką už pavadėlio vedžioja arba tiksliau pasakius visaip tampo poros metų pekiniukę, o ji dar tą vaiką gina, tik prieik ir šiepia dantukus 
o tas vaikiukas visiem aiškina, kad atsargiai, nes jo ciucia įkas Vat kaip būna...
o tas vaikiukas visiem aiškina, kad atsargiai, nes jo ciucia įkas Vat kaip būna...
QUOTE(zay @ 2006 01 03, 14:41)
Šuo gi pas mamą-paimkit savaitei, palikykit, pažiūrėkit kaip eisis. Jei negalės sugyventi, be jokių traumų šuo grįš pas mamą, o jūs galėtumėte pasiieškoti kokios nors tinkamesnės veislės ir nuo mažiuko kartu su vaiku užauginti. Jūsiškė gal prie vaiko ir priprato, bet manau nekentės, kai dukrytė ją patampys už plaukų ar nosies, o vaikai tą daro. Maniškiai šunys kentėdavo, dukra patiną sveriatį 50kg paimdavo už žando ir traukdavo tas vargšas spiegdavo ir eidavo iš paskos, tuo tarpu kalė-kai ją pabandė patampyti skaudžiai-pagavo už rankos, nekando, bet palaikė, su ja vaikai iš kart žaidimus pabaigė 
Visgi jei šuo nuo mažens nemėgsta vaikų, didelė tikimybė, kad už tokius žaidimus kandžiosis. Aš siūlyčiau ją palikti tėvams, o sau įsigyti naują.
Visgi jei šuo nuo mažens nemėgsta vaikų, didelė tikimybė, kad už tokius žaidimus kandžiosis. Aš siūlyčiau ją palikti tėvams, o sau įsigyti naują.aciu tau ir visiems pasidalinusiems savo mintimis. kazkaip labai sunku butu atsisakyti savo pekinukes kai tiek auginta, bet bus matyt. man, kai gyvenu atskirai, labai jos truksta.
zinai, laimingas zmogus esi, nes mano svajone tureti nuosava nama ir apie 5 sunis. gal kadanos tai ivyks.
nes negaliu be ju, visi galvojo, kad tai vaikystes kaprizai, uzgaida, bet meile sunis liko iki siol ir nemanau, kad kadanors dings. 
Tuo metu tai buvo ne namas...tai buvo 51 kvadrato butas penktame daugiabučio aukšte, o jame gyveno: aš, mano vyras, mūsų du pametinukai kruopos vaikai, 2 katinai ir po dukters gimimo jau trys vokiečių aviganiai (na šinšilos ir akvariumo ir prisidauginusių neišskiriamųjų papūgėlių neskaičiuosiu ) Viskas įmanoma, svarbu tai suprasti
) Viskas įmanoma, svarbu tai suprasti
QUOTE(zay @ 2006 01 04, 16:08)
Tuo metu tai buvo ne namas...tai buvo 51 kvadrato butas penktame daugiabučio aukšte, o jame gyveno: aš, mano vyras, mūsų du pametinukai kruopos vaikai, 2 katinai ir po dukters gimimo jau trys vokiečių aviganiai (na šinšilos ir akvariumo ir prisidauginusių neišskiriamųjų papūgėlių neskaičiuosiu ) Viskas įmanoma, svarbu tai suprasti
) Viskas įmanoma, svarbu tai suprasti manau svarbu kad ne vienas seimos narys viso to noretu, o abu
QUOTE(zay @ 2005 03 13, 17:22)
Kai pagimdžiau pirmą vaiką, bute laukė 2 vokiečių aviganiai, grįžus iš gimdymo namų vaiką įteikiau visų pirma ne seneliams ir t.t., o įnešiau į namus su lopšiu ir padėjau patinui(jis juk šunų vedlys) po kojų ir pasakiau"tavo Asko vaikas, tavo" ir pasitraukiau. Nuo to laiko jis tapo pagrindine kūdykio mama, vos dukrelė lovytėje sujudėdavo Asko mane stumte stumdavo pas vaiką. Asko mirė būdamas 10 metų ir 4 mėnesių, kai vaikams buvo 7 ir 6 metai ir visiems sakau, jog tai jis juos augino, vaikai iki šiol su didžiausia meile jį mena, nors namai pilni šunų, jisai liko jiems kaip švelniausia jų auklė.
Na ir sugraudinai...
QUOTE(aiwa @ 2004 12 08, 14:08)
Siaubas, is tokio nekalto sunelio virto maistininku..........o finale, isleistas i kiema reikalu atlikti per puga pabego is namu:( Ir dabar negaliu atsigauti ir jam atleisti......Juk taip mylejom visus 5 metus, tiek demesio skyrem, del mazo pypliuko ir mazesnio demesio spjove i akis:( Turesim suni vel kai vaikas kiek paaugs, bet tik jau nebe prancuzu buldoga. Tos veisles as nebekenciu. Gal pyktis praeis, bet dabar mano jausmai yra sioje stadijoje. Sorry:(
O gal vis dėl to to dėmesio buvo itin mažai.
Pyk ne ant šuns, o ant savęs.
Esmė ir problema čia buvo ne veislėje, o jumyse.
Supykdė mane Tavo postas, bet ne man Tau aiškinti ir kažką patarinėti.
Žiūrite iš labai žmogiškų pozicijų. Sakot 5 metus mylėjom, o šeštais jis spjovė musm į akis. O negalvojate, kad penkis metus lepinę ir mylėję, visą dėmesį skyrę jam JŪS spjovėte jam į akis ir staiga ėmėte myleti kažkokį cypliuką Vieną dieną šuns gyvenime viskas apsivertė. Nenuostabu, kad jis depresavo. Visas tas elgesys rodo, kad šuniui trūko dėmesio, jis blogai jautėsi. O jūs to nesprendėte. Tiesiog nusprendėt, kad šuo iš piktumo pabėgo. Nemanot, kad jis rujojančią kalę užuodė, ar išsigando. Galbūt jis žuvo po mašinos ratais tą naktį ir dėl to negrįžo. O galbūt kažkas priglaudė - ar ieškojote jo?
Tiesiog graudi istorija. Gaila ir Jūsų, kad susidarėte tokią nuomonę apie visą veislę, gaila ir šunelio - kažin kaip jis gyveno po to.
Sėkmės
Vieną dieną šuns gyvenime viskas apsivertė. Nenuostabu, kad jis depresavo. Visas tas elgesys rodo, kad šuniui trūko dėmesio, jis blogai jautėsi. O jūs to nesprendėte. Tiesiog nusprendėt, kad šuo iš piktumo pabėgo. Nemanot, kad jis rujojančią kalę užuodė, ar išsigando. Galbūt jis žuvo po mašinos ratais tą naktį ir dėl to negrįžo. O galbūt kažkas priglaudė - ar ieškojote jo? Tiesiog graudi istorija. Gaila ir Jūsų, kad susidarėte tokią nuomonę apie visą veislę, gaila ir šunelio - kažin kaip jis gyveno po to.
Sėkmės
Mally,
kas per nesamones, kad negalima tureti katino ir auginti vaika kartu?! Nuvaziuok i paprasta tipiska Lietuvos kaima. Ten, vienoje troboje, pamatysi ant krosnies besisildancias kates, i virtuve uzbegancius sunis ir ropinejancius vaikus. Taip uzaugo mano tevai, seneliai, manau, kad ir proseneliai. Taip ir as praleidau didziaja vaikystes dali. Ir sveika buvau. Zinoma, pagalvojus baisu, juk tie gyvunai nebuvo skiepinti. Bet juk siais laikais nera problema paskiepyti katina, suserti jam vaistu nuo kirminu ir kartas nuo karto apsilankyti su juo pas veterinara. Tai zmoniu tamsumas ir neismanymas vercia ieskoti problemu ten, kur ju nera. Neklausyk giminaiciu ir, geriausia, apsilankyk su savo augintiniu pasikonsultuoti pas veterinara, jis tave tikrai nuramins.
kas per nesamones, kad negalima tureti katino ir auginti vaika kartu?! Nuvaziuok i paprasta tipiska Lietuvos kaima. Ten, vienoje troboje, pamatysi ant krosnies besisildancias kates, i virtuve uzbegancius sunis ir ropinejancius vaikus. Taip uzaugo mano tevai, seneliai, manau, kad ir proseneliai. Taip ir as praleidau didziaja vaikystes dali. Ir sveika buvau. Zinoma, pagalvojus baisu, juk tie gyvunai nebuvo skiepinti. Bet juk siais laikais nera problema paskiepyti katina, suserti jam vaistu nuo kirminu ir kartas nuo karto apsilankyti su juo pas veterinara. Tai zmoniu tamsumas ir neismanymas vercia ieskoti problemu ten, kur ju nera. Neklausyk giminaiciu ir, geriausia, apsilankyk su savo augintiniu pasikonsultuoti pas veterinara, jis tave tikrai nuramins.
Alexandra 
teisybė. Ir neklausykite kvailų giminių, kurie niekada nelaikę ir nemylėję gyvūno. Kažkodėl seniau tai nutrukdė vaikams užaugti sveikais
teisybė. Ir neklausykite kvailų giminių, kurie niekada nelaikę ir nemylėję gyvūno. Kažkodėl seniau tai nutrukdė vaikams užaugti sveikais
QUOTE(canine @ 2006 01 04, 21:02)
Žiūrite iš labai žmogiškų pozicijų. Sakot 5 metus mylėjom, o šeštais jis spjovė musm į akis. O negalvojate, kad penkis metus lepinę ir mylėję, visą dėmesį skyrę jam JŪS spjovėte jam į akis ir staiga ėmėte myleti kažkokį cypliuką Vieną dieną šuns gyvenime viskas apsivertė. Nenuostabu, kad jis depresavo. Visas tas elgesys rodo, kad šuniui trūko dėmesio, jis blogai jautėsi. O jūs to nesprendėte. Tiesiog nusprendėt, kad šuo iš piktumo pabėgo. Nemanot, kad jis rujojančią kalę užuodė, ar išsigando. Galbūt jis žuvo po mašinos ratais tą naktį ir dėl to negrįžo. O galbūt kažkas priglaudė - ar ieškojote jo?
Tiesiog graudi istorija. Gaila ir Jūsų, kad susidarėte tokią nuomonę apie visą veislę, gaila ir šunelio - kažin kaip jis gyveno po to.
Sėkmės
Vieną dieną šuns gyvenime viskas apsivertė. Nenuostabu, kad jis depresavo. Visas tas elgesys rodo, kad šuniui trūko dėmesio, jis blogai jautėsi. O jūs to nesprendėte. Tiesiog nusprendėt, kad šuo iš piktumo pabėgo. Nemanot, kad jis rujojančią kalę užuodė, ar išsigando. Galbūt jis žuvo po mašinos ratais tą naktį ir dėl to negrįžo. O galbūt kažkas priglaudė - ar ieškojote jo? Tiesiog graudi istorija. Gaila ir Jūsų, kad susidarėte tokią nuomonę apie visą veislę, gaila ir šunelio - kažin kaip jis gyveno po to.
Sėkmės
Canine, nuostabiai čia parašei
tikrai niekas net nepagalvoja apie gyvūną, jo savijautą, juk jie irgi viską supranta ir jaučia reikia mokėti gyvūnui pristatyti naują šeimos narį, o ypač kūdikį, apie kurį visi šokinėja
