Dažytis pradėjau tai net nežinau, kada- ar kai nusipirkau pirmą priemonę pati sau, ar kai iš mamos paslapčia nukniaukus pasimozodavau, kai niekas nemato?
Kai buvau 15 metų nusipirkau pirmą lūpdažį- lenkišką, tokį rūžavą perlamutrinį- tuo metu "ant bangos" buvo- pusė klasės panų tokį turėjo. Bet pasidažydavau, tik kai į šokius mokyklos eidavau, į žiburėlius, ir tai , kai mama nemato, nes neleido.
Kai buvau 17 metų , tai pradėjau blakstienas pasidažyti, bet ir retai , ne kasdien. Mama gan skeptiškai žiūrėjo į dažymąsi, sako, spėsi dar. Ir teisi buvo.
Pirmąsyk ryškiau pasidažiau jau per mokyklos baigimo išleistuves.
Jau universitete studijuodama nusipirkau pirmus šešėlius.
Visokių krempudrų, pravedimų ilgai nenaudojau. Krempudrą ir skaistalus pradėjau naudoti tik prieš 3 metus, jau mama būdama pati.
Man tai siaubą kelia, kai trylikmetės daro pilną makiažą. Nenoriu moralizuoti, kasd va, atseit prieš 10 metų mes mokykloje, dar paauglės būdamos tai nesidažydavom...Ryškus paauglės makiažas mokykloje tada rodė palaidą elgesį ir tėvų neklausymą. Gal kad mažas miestelis buvo.
Bet vis dėlto- Viešpatėliau, o tai kada gi vaiku pabūti?

Kam save sendinti? Spės, vaikystė ir jaunystė ir taip žiauriai trumpos.