Pirmi keli mėnesiai atsiminimuose tai pagrinde užsifiksavo kaip begalinis vaiko maitinimas krūtimi, skaudantys speneliai, gijimas, vėl skausmas ir t.t.t Po to viskas prisitrynė, įsivažiavo ir maitinimas tapo malonumu....Kai vaikučiui buvo apie 8 mėn. pradėjo atsisakinėti pienuko, o man tai atrodė tragedija.Tuo metu neįsivaizdavau kaip galėsime išsiversti be pienuko, o ir buvau pripratusi prie lėliuko artumo.., žodžiu visaip bandžiau pratęsti maitinimą krūtimi. Pasisekė- valgome iki dabar - mums 1,8 m. Man maitinti malonumas- žiūreti į lėliuko pasitenkinimą geriant pienuką, laukiant nekantriai kol duosiu (.)ir t.t. , bet jau norėčiau baigti, nes kartais maitinimas pereiną ne į pienuko gėrimą, o į papuko mylavimą, glaustimąsį ir t.t.. niekur net naktį į tualetą negaliu išeiti, nes jaučia, kad (.) nėra šalia. Bet kitą kartą pagalvoju, kad daugiau tokio vaiko mylavimosi daugiau nepatirsiu ir taip gera pasidaro...Taip pat nelabai gerai valgo, nes prisilupa pienuko, o po to aišku, kad apetito ir nėra.. Kai buvo mažas maitinimas (.) tikrai buvo labai patogus - nei buteliukų, nei kosių jokių nereikia kai kažkur važiuoji, nes visada yra kuo pamaitinti kūdikį
Na o dabar galime apsieiti ir be (.), bet vis gaila nutraukti maitinimą, negaliu neduoti, kai vaikas prašo.., tai taip ir traukiame, ar dar ilgai- parodys laikas...
