Ar galima mane pagydyti nuo manęs pačios?

nespeju antibalta jau pati parashe ka vakar norejau brukshteleti, tik mazhas neleido. net jei tai knyga, nemanau, kad ja gali parashyti zmogus nepatyres pats depresijos. as ir noredama negaleciau taip parashyti kaip tai parashe antibalta, nes to neisgyvenau. o tai, kad jus tik perskaite puolete kviestis i savo tema, rodo, kad liga aprashyta taikliai. del to ir spejau, kad arba ji pati tai ishgyvenusi, arba turi artima zmogu salia su sia liga.

hobo, depresijos neishgydysiu, bet gal sis penktadienis tau bus prasmingesnis ir sviesesnis. uzheik cia ir prisidek didziausias turtas koki tu turi, tai yra tavo sveikas berniukas. pagalvok apie tai.

laba

vaziuojam toliau (atsitiktiniai gabaliukai):

O pradžių pradžioje buvo taip... O kaip? Kaip gi buvo? Man buvo septyneri. I klasė, nauji draugai, nauji patyrimai, grožis... bet aš prisimenu kiekvieną vingį tėvų svetainės fotelio gobelene. taip jau gyvenime susiklostė, kad būtent šis bordo fotelis išaustas nuostabiomis rožėmis, kurių kitomis aplinkybėmis būčiau nepastebėjusi, buvo šalia, kai man labiausiai kažko reikėjo. Būtent jis man padėjo išgyventi pirmąjį depresijos epizodą, būtent šios gražios bordo rožės buvo šalia ir veržėsi į mano akis kai manyje tik augo pirmieji depresijos daigai, gal dėl to jie ir išaugo tokie gražūs ir verti pagyrimo. Butent tas fotelis ir buvo mano artiumiausias draugas, mano minčių skaitovas, mano sielos skausmo palydovas tada, kai gulėjau. Aš gi negalėjau viso to įvardinti kaip depresijos, tiesiog gulėjimas. Gulėjau apie dvi savaites, niekam neužkliūdama, netrukdydama, nepatraukdama dėmėsio. Jau tada buvau gerai įsisamoninusi kaip elgtis pridera. Padarydavau visa, ko norėjo iš manęs mane supantis pasaulis ir tada jau guldavau. Kokioms aštuonioms valandoms be pertraukos. Kartą mama užėjusi klustelėjo: „O tu esi, o aš galvojau tavęs nėra“ Ir nusišypsojo: „juk tau viskas gerai ar ne?“ Žinoma mama. Man viskas gerai. Taip mama. Man viskas gerai. Nuo šiol ir visuomet, mama. Amen. Aš jau tada žinojau, kad gyvenant gerai blogai jaustis nedera. Ir tada prasidėjo mano ilgas kelias į kančios paieškas (berods taip vadinama mediciniškai). Lavinau savo vaizduotę įvairiomis nelaimėmis, kurios leistų man pateisinti savo savijautą. Palaidojau visus artimiausius asmenis, visus draugus, gimines ir artimuosius, žuvusius, mirusius, kankintus ir visaip kitaip skriaustus, o aš išlikdauvau nepalūžusi, stipri kaip ir derėjo, vėliau ėmiau laidoti save. Visaip.


Noriu jaustis kitaip arba visai niekaip nesijaust. Aš tiksliai pagal nurodymą vartoju vaistus. Kaip iš vadovėlio jaučiu visus pašalinius poveikius. Jie turėtų pataisyti mane. išgydyti mane nuo manęs pačios. nes iki šiol aš = depresija. Bet vaistukai atsatatys šarmų ir rūgščių puasiausvyrą mano smegenyse. rūpestingai seku visą poveikį, kurie rodo, kad patenku į tuos du procentus, kurių organizmas itin stipriai priešinasi vaistų poveikius suteikdamas man dar didenius nerimo priepuolius nei būdavo iki šiol. į tuos du procentus kaip ir skiriame labdarai nuo pajamų mokesčio. kas man galėtų duoti labdaros? kam tiek nereikia savo laiko, kad galėtų skirti sau. Ne? Nu ir nereikia. aš susitvarkysiu. kaip susitvarkydavau iki šiol. Kaip sakant help yourself.


Vėlaiu ėjo dvyliktieji. tikrai verti pagarbos metai. žinau ką reiškia paimti mamos raminančiuosius, išlupti jų visą saują ir vieną po kito išgerti... Visų trijų mėnesių dozę. Taip mamos depresija vos nepadėjo galo mano gyvenimui. Ne aš nenorėjau numirti. Ne tai nebuvo pagalbos šauksmas tyruose ar dėmesio stoka. ne. Tiesiog norėjau nebuti. Ir taip noriu iki šiol su tam tkrais palengvėjimais. Viena po kitos mažą, žydrą tabletėlę, lapeliuose supakuotą po 31, kad užtektų jėgų išgyventi kiekvieną mėnesio dieną, tarsi ji būtų nepakeliama našta ir be vaistų jos nebūtų įmanoma ištverti. Jei bučiau norejusi numirti būčiau apie tai pagalvojusi, būčiau paslėpusi tablečių pakuotes ir užgerusi jas alkoholiu, negi jūs galvojate, kad budama dvylikos aš to nesupratau? Nesąmonė. Aš puikiai žinojau kaip galima numirti užtikrintai. Bet aš tik norėjau nebūti. Nebegalėjau būti toje nesvarumo būsenoje, kur laikas eina pro šali, kur visas pasaulis yra tarsi už stiklo. Nepramušamo, neperšaunamo stiklo, o aš tarsi gyvūnėlis indė pripildytame formaldehido ar kokio ten velnio kad nesuirčiau ir kad žmonės galėtų manimi pasigrožėti – žiūrėkit kokia ne pagal metus subrendusi, kokia ne pagal metus protinga, koks jautrumas, kokie sugebėjimai.... Žiūrėkit ji skaito Kafka, Gaveli, Kunčiną, Ivanauskaitę (amžiną jai atlisį, privargo moterėlė gyvenimo pabaigoje...) Žiūrėkit į ją. Į jos viršelį. O ar kas pagalvojo, kokias mintis vaiko smegenyse sukelia Kafka? O Froidas? O Gavelis su savo Vilniaus depresija? O ar matė kas mano akių gilumą ir sielos skausmą? O ar žinome mes, kad jei vaikas išgyvena pasaulio neteisingumą – jam depresija? O ar žinome mes, kaip skauda užaugti? Žinojau, kad niekada negimdysiu vaikų į šį suknistą juodą pasaulį... bet pagimdžiau juos net tris... gal iš piktumo o gal iš noro pasislėpti... bet visa tai buvo vėliau, daug vėliau. O tada aš lupau tabletes, lupau ir lupau kaip saulėgrąžas ir dėjau į krūva, o vėlaiu geriau jas vieną po kitos kaip saldainiukus, gražius ir melsvus, kaip dangus. Jau vėliau, daug vėliau, po viso to erzelio namuose, tik tėvas rado stiprybės prieiti. Jis pasakė vieną tik žodį: dukra...ir viskas. viskas. niekas taip neisdrįso pastatyti mane prieš tiesos automatą ir sušaudyti mane tiesa. Taip dabar aš žinau, kad žaizdų geriau nedrąskyti, bet pulinius reikia išvalyti, kad jie neterštų viso organizmo, reikia isplauti žaizdas krauju ir ašaromis, kad nereiktų vėl meluoti ir sugalvoti tūkstančio priežasčių pasiteisinimui. Turėjau tūkstantį priežaščių dėl ko taip pasielgiau, bet tos tikrosios nerado niekas. Nes nebuvo jokios priežasties. Buvo depresija. tas laikas, kai nelabai suvoki ką darai ir tuo labiau dėl ko taip darai. Žinau tik kad atsisveikinau su visais draugais. nebeturėjau žmonių. Kaip skauda tėvams tada net negalvojau, nes ne negali žinoti kaip skauda dantį jei dantų neturi ...
Gijau aš lengvai, savaitę miegojau, atsibudusi visada rasdavau sumuštinį su arbata prie lovos. Už tai ir ačiū. Man viskas gerai, aleliuja.

antibalta, o tu gali pasakyti kas priverte ta mazha 7iu metu mergyte visa diena guleti lovoje? tavo tevai tau visishkai neskyre demesio? o broliai, seserys, ar turi tokiu?

frane, as net neskaiciau, ka antibalta parase pirmame poste. zinau, kokios mintys kyla zmonems, turintiems psichikos sutrikimu, o depresija kaip toks ir yra. ir tos mintys man kelia sleikstuli.
literaturiniu poziuriu, jos rasinejimai yra absoliutus nulis, neturintis jokios menines vertes. uzteko poros sakiniu, kad tuo isitikinciau. paskaiciau, kai parase, kad cia bandimai. o i tema pas mus pakvieciau, del to, kad buvo aiskiai isivardijusi diagnoze.

tada aš galvojau, kad esu nematoma
man reikėjo labai ilgų metų darbo su savimi, kad nustočiau save kaltinti dėl savo būklės. nuo pat pradžių meluodavau apie skaudančią galvą, pilvą ar kitus dalykus, kad tik nereiktų eiti į mokyklą. Kad galėčiau nekliudoma gulėti. Galėdavau net sąmoningai griuti ir susimušti kojas taip skaudžiai, kad nebepaeičiau Kadangi mokiausi gerai, o ir manipuliuoti man sekėsi neblogai tai manimi šventai tikėjo. Tiesiog netikėjo kad gali būti dar kaip nors. pabandžius pasakyti kad man sunku gaudavau labai paprastą atsakymą- o kam dabar lengva? O kas tau sakė kad bus viskas paprasta? O kas tau žadėjo kad viskas bus teisinga?
Neisjaučiau atstumta. Tiesiog gėriau kitokias tiesas. Užsidariau ir ėmiau svajoti apie nelaimes. Nes niekada net nebuvo šovusi mintis svajoti apie laimes čia ko gero ir yra tas pH gedimas smegenyse, o gal paveldas, pas mus giminėj visos moterys piktos dabar žinau, kad jei sergu sloga tai niekas nekaltas tiesiog kartais taip atsitinka, o jei sergu depresija?

Tėvas bandė įtraukti mane į veiklas ir dėl to aš esu be galo aktyvi šiandieniniame savo gyvenime, bet šiuokštu nedera nešti šiukšlių iš namų
mama nuolat konkuravo su manimi. tas kompleksas, kai motina nemyli savo dukters (nėra naujas dalykas) ir dar sirgo.
Brolį turiu, nebendraujam.

antibalta, o kaip tu manai? ar depresija gali buti paveldima? ar ji tiesiog paveikia vaikus, jei ju aplinkoje yra depresija serganciu zmoniu?
nes tavo atveju, kaip suprantu, didele itaka padare motinos liga? gal klystu..
beje, o kaip tu pati bendrauji su savo vaikais? kokio jie amzhiaus?

hobo, depresija nėra psichikos sutrikimas, prieš taip teigiant reiktų šiek tiek paskaityti ne tik čia bet ir ten kur žmonės mokyti rašo neesu medikė ir dėl to nebandysiu dabar įvardinti skirtumų, bet mielai astsiųsiu nuorodas į visą "techninę" literatūrą jei bus įdomu.
Aš nesakau, kad neturiu psichinių sutrikimų, neieškojau aš jų. Netgi diagnozavus nesugebėčiau išnykti va taip, kad visiems sveikiems palikčiau vietos gyventi.
tik labai sunku būtų įrodyti žmonėms, kurie diena iš dienos bendrauja su manimi, kad tai aš.
pikta tu, ko gero irgi su savo paveldu. blaškaisi tame pyktyje. žymiau geriau tarpti gėryje. Patikėk aš žinau ką sakau.

o dėl sugebėjimų - aš gi ir nepasivadinau rašančioji, kuriančioji, talentingoji ar dar kaip nors... ir tai ne bandymas. tai rašymas vardan terapijos, kad nereiktų savyje išsiauginti tiek negatyvių jausmų.
Nesu tokia viena ir jei skaitytum visų pasisakymus rastum ir šiek tiek kitokių žmonių, va jiems ir rašau, gal mano patirtis jiems padėtų ar tiesiog mes galėtume padėti vieni kitiems. Neverkšlenu gi aš čia tamstai galvą ant peties pasidėjusi, jei kelia susierzinimą galima šitai temai uždėti "ignorą" čia yra ir kitų žmonių.

depresija nepaveldima, paveldimas tik polinkis į depresija. t.y. rizika, kad sunkesnese situacijose ja susirgsi greiciau negu iprasta.

hobo, 0 tau. kitus kabina
as tokia knyga noreciau perskaityti, labai patinka minciu destymas, o dar zinant, kad tai tikri pergyvenimai.

medikai kalba apie tai, kad tikimybė paveldėti yra labai didelė, tačiau ne mažiau įtakos turi ir aplinka kurioje auga vaikai. Mano vaikai: 8, 6, 4 metu amžiaus. Mes turime labai daug gerų tradicijų šeimoje, mokomės džiaugtis bendravimo dovana, linksminamės dažniau nei liūdime. Kartais man reikia milžiniškų pastangų, bet vaikams matant aš esu ta pati kokia esu ir matant kitiems žmonėms. Vaikai žino, kad meilė yra pagrindinis dalykas žemėje ir kad ji niekada nesibaigs. Liguistai atidžiai seku jų nuotaikas, seku mintis, kuriose jie gyvena. Nepersekioju jų jei taip gali pasirodyti. Tiesiog žinau po kokiais vaikų žodžiais gali būti pasislėpęs liūdesys. Jie laimingi vaikai, bent jau iki šiol, o kas bus vėliau ne mano valioje matyti

antibalta, nefantazuok, jeigu pasakiau nuomone apie tavo kuryba, tai nereiskia, kad ant taves pykstu. galiu dar pakartot, tavo rasymas visiskas slamstas, tuo atveju, jeigu planuoji isleisti knyga, kaip kad pati rasei pradzioje.
o rasymas kaip terapija, zinoma yra geras dalykas. tam kuris raso, labai veiksminga. tik nesuprantu prie ko cia kiti??? buk sazininga ir nesidangstyk kitais. suprantu, kad tau norisi rasyt apie tave ir sveikinu, kad tai darai, as ir pati tai darau, tik is to sh..knygos zinoma nesiruosiu leist o kitiems tokios mintys tikrai nepades. kiti gali tave isklausyti, suprasti, paguosti, atjausti, bet tokiu budu tikrai niekam nepadesi
kas del psichikos sutrikimu, tai irgi nefantazuok, labai prasau, imetu atsitiktine nuoroda: http://www.kpsc.lt/pat5.html

kaip ten ivardyta depresija???? liga. o kas yra liga???argi tai nera sveikatos sutrikimas??? o ar depresija fizinio kuno liga????nia. vadinasi psichikos??? taip. o jei viskas nera gerai, vadinasi sutrike?? taip. taigi depresija ir yra psichikos sutrikimas. aisku, galejau rasyt "psichinemis ligomis sergantys zmones", tik psichikos sutrikimas man skambejo svelniau. kazkaip psichine liga, labai jau nemaloniai skamba. na bet jeigu nori, tuomet galime isisvardinti ir psichiniais ligoniais. tas pat kaip sakyt invalidas arba negalia turintis zmogus. reiskia ta pati, bet skamba labai skirtingai.
Papildyta:
frane, na ir meksikietiskus serialus kiti ziuri, taciau negirdejau, kad kuris kada butu gaves, koki apdovanojima uz menine ar bele kokia kita verte.

beje, pamirsau pasakyt, kad jeigu kazkieno vaikai serga, tai dar nereiskia, kad as is gedos, kad pati egoistiskai sergu, iskart pasveiksiu. kaip jau ir minejau, tu nieko nezinai. apie mano vaika irgi nieko nezinai, taigi neturi ir moralines teises man pirstu rodyti i kitus.

tos knygos nebus bent jau kol kas, o gal niekad. joje nieko nėra naujo. viskas jau išyventa tūkstančius kartų, viskas jau parašyta, papasakota ir nufilmuota. Pasauliui reiki dovanoti grožį o ne mano šiukšles, ji man reikalinga apsivalymui. didžioji dalis reaguotų kaip hobo tik dėl to, kad saugo savo sužeistas širdis nuo nuoširdumo. (nieko asmeniško)