rašaiu rašiau ir kompas nulūžo.. na, bandysiu dar kartą kelios dienos vis prisimenu vieną tikrų tikriausią vizualizacijos istoriją iš savo vaikystės.. tada buvau kokioj 3-4 klasėj.. aišku apie jokias vizualizacijas tuomet nieko nenutuokiau, bet man dabar žiūrint atgal atrodo, kad turėčiau ko pasimokyti iš tos mažos mergytės

įvairią psicologinę literatūrą skaityti pradėjau daug vėliau- kokioj 10-12 klasėj, nes tas paaglystės periodas man buvo sunkus... bet aš ne apie tai ..
žodžiu, tuomet kai dar buvau vaikas, iš kažkur man gimė didžiulė svajonė auginti papūgėles

nežinau, iš kur tas noras atsirado, kas jį paskatino, bet aš LAAAABAAIII norėjau auginti namuose papūgėles .. ta svajonė buvo tokia stipri, kad net dabar prisimenu tą jausmą.. nežinau ar dar gyvenime esu kurią nors svajonę stipriau išjautus

žodžiu, norai norais, bet mano tėvai atrodo buvo neperkalbami

neleido jie man tų papūgėlių laikyti nors tu ką.. ir apie jokių gyvūnų laikymą namuose net i kalbas nesileido.. na, kiek dėl to ašarojau, pergyvenau ir liūdėjau nekalbėsiu... esmė ne čia.. esmė tame, kaip suveikė traukos, vizualizacijos dėsnis

kadangi aš tų papūgėlių taip stipriai norėjau, tai ko aš tik nedariau: būdama dar tokia maža perskaičiau gal visas mokyklos bibliotekoj esančias knygas apie paukščius... o viena knygelė buvo vien tik apie papūgėles

tą knygą atsimenu perrašinėjau į savo sasiuvinuką... o žurnaluose ir laikraščiuose (daugumoj tai buvo vaikiški laikraštukai) rastus tekstukus ir paveiksliukus karpiau, lipdžiau, spalvinau ir po šimtą kartų perskaičiau viską ką ten buvau surašius

mintinai mokėjau kaip reikia banguotajai papūgėlei inkilėlį sukalti (koks skersmuo, aukštis ir pan), kuo maitinti, kaip atkirti patelę nuo patinėlio ir pan ir tt.. storiausią sassiuvinuką buvau prisirašius, o kai bibliotekoj pritrūkau literatūros apie paukščius, atsimenu būdama tada 3-4 klasėj prisiėmiau iš bibliotekos aštuntokų-devintokų biologijos vadovėlių ir studijavau .. bibliotekininkė keistai i mane pažiūrėjo, gamtininke pavadino, bet man buvo tas pats... ieškojau ko nors apie paukščius

tai va.. negana to, taupiau pinigėlius.. kadangi vienas iš tėvų motyvų, kodėl man neperka papūgėlių- buvo "nėra pinigų" .. kai gaudavau centų iš tėvų, ar per gimtadienius iš močiučių ar pan. viską dėjau į taupyklę

atsimenu tėvai ilgai buvo nepalaužiami

visiap bandė mane perkalbėti, bet aš jų nebeklausiau nei trupučio.. toliau rašiau į savo sasiuvinuką viską ką tik rasdavau apie banguotasias papūgėles

nežinau kodėl, bet man tie paukščiukai buvo svajonė, kaip koks stebuklas..
taigi.. ir visa šita vizualizacija užtruko apie metus... pirmoji palūžo mama

matyt širdis daugiau nebeleido manęs kankinti, o tada ir tėtį ikalbėti padėjo
žodžiu, gal jums neidomi ta mano istorija, bet pati kažkaip išsakyti užsimaniau.. net susigraudinau tuos jausmus prisiminus

..pinigėlių buvau nemažai sutapius, gal net tėvams dadėti nereikėjo- tiksliai nepamenu, bet papūgėles man galų gale nupirko

ir nereikia pasakoti, kad įsivaizduotumėt kokia aš tada buvau laiminga, atrodė kad iš tiesų esu laimingiausias žmogus pasaulyje

netgi tėtis sukalė man inkilėlį vėliau (šiaip ne taip išsiprašiau), kad galėtų mano papūgos papūgiukus perinti. ir išperino

pirma vada nesėkmingai, bet iš antro karto iš penkių kiaušinukų du pūkuoti kamuoliukai užaugo. viską pamenu kaip dabar, atsimenu naktim kėliausi klausiau ausį prie inkilėlio prikišus ar dar niekas necypsi, lempa ijungus laikiau kad šilčiau būtų
taiva... kad dabar taip vizualizuoti sugebėčiau, per metus gyvenimas pasikeistų
atleiskit jei čia ne į temą, bet prirašiau kaip į kokį dienoraštį, kurio neturiu..
Man gera gyventi. Esu rami ir saugi. Leidžiu pasauliui būti tokiam, koks jis yra.