Užkliuvo akys už temos pavadinimo, ir prisiminiau mūsų stebuklą...
Mažąjai buvo 1 metukai ir 4 mėn., dar valgydavo mamos pienuką, kai vyresnioji sesė darželyje pasigavo žarnyno infekciją. Vėmė, viduriavo, bet išsigulėjo, pagėrė arbatėlių ir išsikapstė. O mažoji apsikrėtė ir jai ėmė staigiai blogėti: viduriavo, išvemdavo visus vaistukus, arbatėles, neteko skysčių, šlapinosi tik kartą per parą... Gydytoja lakstė pas mus po kelis kartus per dieną, bet niekuo negalėjo padėti, tik rankomis skėsčiojo... Kai trečią parą mažylė visai nusilpo, šlapime atsirado acetonas (tyrimas parodė 4 pliusus), gydytoja nutarė vežti ją į ligoninę ir gelbėti lašelinėmis. Buvo labai baisu... Kol man nušvito protas: pastebėjau, kad mamos pieno dukrytė neišvemia, nors išvemdavo net vandenį, sugirdytą arbatiniu šaukšteliu. Tada palikau ramybėje vaistus, ir ėmiau ją žindyti kaip naujagimę: kas pusvalandį, kas valandą, po truputį, po nedaug... Vaikas beregint atsigavo. Vakare atvažiavusi gydytoja negalėjo žodžio ištarti iš nustebimo

, mažoji nebegulėjo kaip rankšluostukas, o linksma lakiojo po kambarį. Per porą dienų liga pasitraukė, tiesa, tada jau man atsirado problemų - vėl ėmė gausiai gamintis pienas, pakilo temperatūra... Susitarėm su dukryte, ji truputį daugiau pavalgydavo pienuko, nei buvo tuo metu įpratusi, ir viskas susitvarkė.
Maitinau ją iki 2 metų, mano mažylė užaugo be buteliukų ir mišinukų, o iki 9 mėnesių - be jokio kito maisto, tik su mamytės pienu. Nors gimė neišnešiota, augo kaip ant mielių, buvo sveika ir linksma, neturėjome nei peršalimų, nei slogyčių.
Visoms linkiu sveikų vaikučių!