Kelionės "veža"!

Dar prieš išskrisdamas internete domėjausi, kaip geriausia pamatyti visas lankytinas vietas per kuo trumpesnį laiką. Labiausiai sudominęs variantas – „Hop on - Hop Off“ autobusai, kurių pilna kiekvienoj Europos sostinėj, išskyrus Vilnių ir dar kelis miestus. Šitie autobusai kasdien, nuo 9h ryto iki 19h vakaro, važinėja tais pačiais maršrutais po lankytinas vietas ir sustoja jiems skirtose stotelėse. Atvažiuoji į stotelę, išlipi, apsidairai, pafotografuoji, apžiūri lankytinas vietas ir įlipi jau į sekantį Hop autobusą Labai patogu, autobusas dviaukštis, su atviru stogu. Aišku, tokiu metų laiku viršuje sėdėti kiek šaltoka, bet užtat kiek įspūdžių!

Vieną parą galiojančio bilieto kaina Romoje – 16 eurų. Autobusai bazuojasi Termini stotyje. Prieinu prie vieno iš vairuotojų, sakau, noriu važiuot šituo autobusu O jis manęs nesupranta. Kažką bando paaiškinti italų kalba, kažką – gestais, ir suprantu, kad turiu palaukti kažkokio momento Tas momentas atėjo, kai iš už autobuso išlindo bilietėlių pardavėja – per brūkšnelį tikrintoja. Duodu 20 eurų kupiūrą, atseit, prašyčiau vieną bilietėlį už 16 Moteriškė susirūpina, pradeda knistis po savo ir vairuotojo kišenes... Po kelių sekundžių atsako NO CHANGE. Na, NO tai NO, ką jau padarysi. Nurodė, kur turiu eiti nusipirkti bilietą ir kur man jau tikrai duos grąžą. Raudona budelė stoties vidury.

Aplink budelę zuja autobusai, perėjų nematyti, o ir tos dryžuotos juostos, reiškiančios, kad čia reikia praleisti žmones, italams mažai terūpi. Jie veikiau papypsens tiek, kad pradės skaudėti ausis ir tu išsigandęs lėksi atgal net nemirktelėdamas. Šiaip ne taip pavyksta pereiti. Valio!!! Belieka sulaukti kurios nors bilietų pardavėjos dėmesio. Tuk tuk į langelį. TUK TUK! Nepadeda. Mojavimas irgi nelabai geras būdas. Tenka apeiti budelę aplinkui ir pamojuoti su dvidešimčia eurų rūkančiai kasininkei. Vualia, malonus Buon Giorno pritrenkia mane, ir aš laimingas (su grąža ir bilietėliu) grįžtu į autobusą.



Šįkart bilietėlių tikrintoja jau pametė tušinuką. Knisasi po savo daiktus, neranda. Pasiknisa pas vairuotoją kišenėse, išsitraukia pieštuką ir užrašo bilieto galiojimo laiką. Į rankas įduoda salotines ausines (jos labai labai gražios), paaiškina, kur jas kišti ir kokiu numeriuku pažymėta man suprantama kalba, dar priduria, kad šiandien autobusai nestoja prie Koliziejaus, ir mes pajudam lankytinų objektų link.



Iš viršaus (na nelabai aukštai, bet visvien šis tas) visai kitoks vaizdas atsiveria. Gatvelėse nuo pat ryto zuja beprotiškai daug žmonių. Dauguma jų – iš turgaus su daržovėmis, vaisiais, kažkokiais pailgais šiaudais...... Tiesa! Į Romą skridau iškart poto, kai buvo paskelbta, jog ten vykti nerekomenduojama dėl streikų ir protesto akcijų. Kad nėra maisto viešbučiuose, restoranuose, kavinėse.... kad visi be daržovių sėdi... Nė velnio taip nebuvo. Viskas jau buvo atstatyta į savas vėžes, protestai baigėsi, daržovės sėkmingai pasiekė prekybcentrius, o man (užbėgsiu už akių) nieko blogo neįvyko. Tai kodėl žiniose šitaip perdėtai gasdinama? Nukrypau nuo temos.

Pajudėjom link „Via Nazionale“. Čia nelabai įspūdingų vaizdų užmačiau, tad nusprendžiau nelipti, o važiuoti toliau. Privažiavom koliziejaus kamputį. O! – galvoju, - pirmas ir paskutinis kartas šiandien, kai matau koliziejaus dalelę. Autobusas prie jo nestos, tad nepavyks jo įamžinti taip, kaip įamžinta visuose kelionių žurnaluose.

Kiti pravažiuojami vaizdai:

Po koliziejaus seka Bocca della Verita stotelė. Iš čia, kaip išgirdau audiogide, galima pasiekti Santa Maria in Cosmedin bažnyčią. Joje yra tokia labai įdomi statula, kurios kopiją (ji pastoviai mane gasdindavo, kai praeidavau) mačiau Kretoje. Tas daiktas vadinasi Tiesos Burna. Istorija byloja, kad antikinė statula su pravira burna yra labai teisingas dalykas – jei ranką į burną įkiša melagis, burna užsiveria ir nukanda ranką Ne esmė, kad statula akmeninė (marmurinė?), ranka bus nukąsta ir suvalgyta. Tai prieš kišdami apmąstykit savo nuodėmes

Penktojoje stotelėje išlipus galima aplankyti Kapitolijaus kalvą (velnias, važiuodamas autobusu to nežinojau, tai nelipau, o taip norėjau į Kapitolijų pakilt....), pamatyti „Piazza Venezia“ aikštę. Ją pamatyti man užteko ir žvelgiant iš autobuso, lipti visai nebuvo noro.

Na, o šeštame sustojime jau susigundžiau išlipti. Iš stotelės „Piazza Navona“ galima pasiekti Navonos aikštę (su trim nuostabiais fontanais, labai gražiais pastatais ir Kalėdinėmis mugėmis, karuselėmis, loterijomis beigi keptų kaštonų kioskeliais. Pastarieji keturi dalykai negalioja vasarą). Vienos moters užklausus kelio iki gražiosios aikštės, ji pasakė, jog pati jos ieško. Kartu žvilgtelėję į žemėlapį, padedami vietinio valytojo, randame aikštę.

Netoli šios aikštės yra ir Panteonas. Tik jį surasti...va čia jau problema. Mane išgelbsti Karabinieriai iš didžiosios K, kurie labai suprantamai paaiškino kelią iki Panteono. O tai, kad tarp siaurų gatvelių pastebėjau pasiklysti, jau mano reikalas. Bet nieko, šiaip ne taip įsiamžinau ir prie Pantheon‘o. Grįžtu atgal į stotelę, lipu į autobusą. Važiuoju neišlipdamas kelias stoteles, viskuo grožiuosi iš viršaus.





Stotelė, pavadinimu „Fontana di Trevi“ mane sudomina Taip taip, visai netoli yra Trevi fontanas. Pasakiškas vaizdas! O dar mąsčiau, kad visai neverta jų lankyti, kad nieko gero.





Šalia esančioje suvenyrų parduotuvėje nusiperku įvairių menkniekių. Vienas iš jų – magnetukas ant šaldytuvo. Iš kiekvienos šalies magnetuką parvežu. Čia jau kaip žalingas įprotis. Kainos beprotiškai fantastiškai aukštos, bet magnetuko visvien norisi. Suplojus 8 eurus už lauktuves SAU, lipu į autobusą ir važiuoju į pradinį išvykimo tašką.

Žinot, mano kelionė lyg ir tikslą turėjo. Tai – pamatyti popiežių Sako, kad jis kiekvieną sekmadienį 12h išlenda pro bibliotekos langelį Šv.Petro bazilikos aikštėje susirinkusiems žmonėms pasirodyti. Termini stoties laikrodis rodė 11:37 vietos laiku. Vajei. Nespėsiu. Neįgyvendinsiu savo kelionės tikslo. O dar ta mama....vis klausinėjanti, ar jau laukiu popiežiaus. Bėgu į Metro. Ne tas žodis – BĖGU. Kūliais verčiuos aš tame mano košmaruose matytame eskalatoriuje. Bilieto pirkimas, tikrinimas, lipimas į metro......kelios stotelės ir .... 11:55. Iki aikštės dar tikrai ilgai pėsčiomis, bėgu ir mintyse galvoju:
Popiežius........popiežius.....pagaliau pamatysiu...netikiu savom ausim.... Tai jis.... Jis kalba. Greičiau, paskubėk, žalia šviesoforo šviesa, užsidek.... Pagaliau. Aikštė. Viskas dar tik prasidėjo. Spėju









Žmonių minia milžiniška. Pilna vėliavų, plakatų, helio pripildytų balionų, kurie vėliau paleidžiami į dangų. Ir popiežius. Aukštai aukštai, vos įžiūrimas... Kalba, laimina žmones, visi ploja, o virš aikštės, plojimų išgąsdinti, skraido balandžiai. Jausmas, vaizdas – nerealūs! Palinkėjęs gero sekmadienio (cha, vienintelė frazė, kurią supratau itališkai), pasislėpė, langelis užsidarė ir visa minia su plakatais pradėjo žygiuoti po gatves. Kas gieda, kas skanduoja, kas dalina sausainius..... Pasaka.

QUOTE(Izabele @ 2007 12 21, 20:56)

Jo man reik ar tavo pasakojimas kaip vadovas...aa..? 

<{POST_SNAPBACK}>

Aišku, kad mano pasakojimas
O jei rimtai, tai knygynuose yra tokie mažiukai vadovai po Europos sostines. Kiekvienam miestui po knygutę. Apie Romą - mėlynos spalvos, mažytė, vadinasi KIŠENINIS VADOVAS PO ROMĄ

QUOTE(liūdnasis pelėnas @ 2007 12 21, 23:10)

o a va lyginu drabužius kelionei į Romą

<{POST_SNAPBACK}>

O dabar jau klaidžioji Romos gatvelėmis

O man metas judėti toliau. Prie Šv.Petro bazilikos yra Hop On Hop Off autobusų stotelė. Beveik pusvalandį teko laukti autobuso, kadangi dėl tokios žmonių gausos autobusas negalėjo privažiuoti, tai vis nusukdavo kairėn.... O man tai kas – per tą laiką pasidalinu įspūdžiais su mama, sėdinčia Lietuvoje ir laukiančia iš manęs naujienų.

Sėdu į autobusą ir važinėju, grožiuosi miestu. Sustojęs Termini stotyje, išlaipina keleivius. Išsikabaroju ir aš. Liko pora valandų iki išvykimo į oro uostą. Termini stotyje susirandu Super Marketą, priperku artimiesiems sūrių visokių, saldainių. Vienoje iš parduotuvėlių randu labai gražų 2008 metų kalendorių su Romos vaizdais. 2007 jau baigiasi, teks nuo stalo nuimti Kretos kalendorių.. Užtat jį pakeis mano naujasis, už 2,5 euro pirktas.

Laiko dar nemažai. Sėdėdamas ant suoliuko sumąstau su metro nuvažiuoti iki Koliziejaus. Kvailoka mintis – prieš tai galvojau. Bet labai džiaugiausi, kad nusprendžiau važiuoti Tik 2 eurai už metro bilietus, ir pamačiau koliziejų tokį, kokį jį pateikia kelionių žurnaluose. Labai gražu. Įspūdinga. Pasakiška. Nuostabu. Vienintelė lankytina vieta, kurioje buvo taip ramu. Koliziejus stovi atokiau nuo visų pagrindinių gatvių, apsuptas kitais lankytinų objektų griuvėsiais, turistai vaikščiodami ten, net pradeda šnabždėtis – vat, kaip ten ramu.

O manęs jau laukia traukinys Grįžęs į Termini stotį, bastausi gerą pusvalandį, ieškau, kur maniškis Leonardo Express stovi, kur bilietus įsigyti.... Traukinį randu. O bilietų pardavimo vietos NĖR! Lakstau aplink peroną, ieškau bent kažkokios nuorodos...nieko nerandu. Galų gale pamatau. Tarp kolonų pasislėpus sėdi moteriškė. Lygiai ta pati, kuri man pardavė bilietą važiuojant iš oro uosto į stotį. Į priešingą pusę bilietas kainuoja euru brangiau (12eurų). Ot, plėšikai!

Bet aš laimingas. Laimingas, kad per nepilnas dvi dienas spėjau pamatyti visai nemažai Kad įsiamžinau Romoje ir... ir pamačiau Popiežių... (žinau, čia dar reikia sugrįžti. Tik.... pamiršau į fontaną įmesti monetą ).

Traukinys, važiuodamas tyliai ir „minkštai“, mane migdo. Ne...miegot negaliu. Nėra laiko miegoti... Reikia grožėtis gyvenamaisiais kvartalais. Keliolika minučių ir mes Fiumucino (Fjumičino tariama) oro uosto stotyje. Tokio didelio oro uosto man dar matyti neteko. Susigaudyti nesunku, bet atstumai tikrai nemaži Susiradus 247-ą registracijos į skrydį langelį (pas mus tų langelių yra, berods, 26), gaunu įlaipinimo kuponą ir nurodymus, kur eiti toliau. Ech....ir vėl mane neteisingai suprato. Prašiau 4A vietos prie lango, ne 4E... Bet! Geroji registratorė suplėšo tą įlaipinimo kuponą ir atsiprašiusi, kad ne taip suprato, į rankas įduoda naują ir teisingą kuponą.

Pasų tikrinimas, detektoriai.... ir aš išvykimo zonije. Įlaipinimo vartai – C25. Iki C terminalo reikia važiuoti traukinuku! Siaubas, koks didelis oro uostas. Pusantros laukimo valandos praeina greitai, kadangi čia – kaip Akropolyje. Begalė parduotuvių ir kavinukių. Likus dešimčiai minučių iki skrydžio paskelbiama, kad laipinimo vartai pasikeitė....

... Visi keleiviai lekia į kitą oro uosto galą.



Traukinukas tarp oro uosto terminalų:



Galų gale, šiaip ne taip, vėluodami pakylame ir Lietuvos Avialinijų Boeing‘o sparnais mojuojame Romai... Varginantis skrydis su penkiom turbulencijom, trim oro blaškos zonom ir mes, vėluodami beveik valandą, leidžiamės Vilniaus oro uoste.


***

Grįžau namo, pasiėmiau iš prekybcentrio nugvelbtą laišką Kalėdų Seneliui ir virš punktyrinės linijos parašiau: Mielas Kalėdų seneli, nebenoriu Italijon, ne. Nebenoriu Romon. Noriu dar daug ką kitko pamatyt. Bet jei tik bus galimybė.... prašyčiau dviejų kambarių butuko kurnors netoli popiežiaus. Būčiau dar vienas emigrantas

Visiems linksmų švenčių! ...

QUOTE(grange @ 2007 12 23, 23:50)

tai tu realiai paėmus buvai dvi dienas ania? vienos ryta atskridai kitos popiet išskridai?

<{POST_SNAPBACK}>

Aha Atskridau po 13:35, išskridau kitą dieną 18:50

Ačiū už pagyras
Aha, tikrai, viską nupasakojot labai tiksliai. Gyvenu laukimu Nuo vienos kelionės iki kitos..... pats nerealiausias laikotarpis būna, kai lieka viena diena iki kelionės, vajei, kaip man patinka tas jausmas Dabar iki sekančios kelionės liko mėnesis su trupučiu tai net neįsivaizduoju, kaip aš jos sulauksiu

P.S. Gal aš jau labai užknisau ir perdaug iš Jūsų visų noriu, bet jei nesunku, prabalsuokit už mano pasakojimus www.road.lt puslapyje
Nesakau, kad balsuotumėt TAIP, galit juk prabalsuoti ir NE, jei straipsnis nepatiko....

Vienas Taline, arba užmušt visus orų prognozuotojus!

Taip pat šioje temoje aprašinėjau savo kelionę į Romą. Taigi, galit ir už ją prabalsuoti

Kalėdinė Roma, arba važiuojam skinti mandarinų!

Kalėdinė Roma, arba į svečius pas Popiežių

Nesvarbu, kaip beprabalsuotumėte - AČIŪ!

Skaičiau Makaliaus įspūdžius iš Tuniso - nugi nieko nemeluoja... Buvau ten prieš keletą metų - nieks nepasikeitę.
Tik noriu pasidalint savo patirtim: mes į Tunisą važiavom keturiese (aš su sese ir mudviejų dukros). Tai mes nuėjom į vietinę gatvės agentūrą, išsinuomavom automobilį su vairuotoju-gidu (automobilis naujas, pravažiavęs 300 km, kondicionuojamas - viska, kaip priklauso) ir jam mokėjom mažiau, nei už bet kokią ekskurisją, organizuojamą Novaturo ar kitos kelionių agentūros. Keliavom labai daug, išvažinėjom visas lankytinas vietas ir be jokių raginimų, vėlavimų/nevėlavimų, etc. Aplankėm netgi tokias vietas, kur agentūros ekskursijų neorganizuoja (kadangi jis vietinis, žino, kas gali būti įdomu). Buvom tokiam miestelyje (važiuot reikėjo gana toli - tai buvo mūsų visos dienos kelionė), ten yra išlikę nuo romėnų laikų statiniai (įdedu nuotrauką), pasakojo labai įdomiai, o ir vaizdai važiuojant buvo nuostabūs (neatsimenu, kaip tas miestas vadinasi, bet kadangi rašiau dienoraštį, paieškojus rasčiau ir pavadinimus):

Tas gidas mums dar pasiūlė nueit į "1000 ir vieną naktį" nieko neaiškinadmas, kas ten bus. Buvom: nu super dalykas: eini visokiais tuneliais, ten ir pagąsdina tave kokie plėšikai tamsoj iššokę (gyvi žmonės) ir skulptūrų iš pasakų daug padaryta, eini - tai patalpoj, tai jau žiūrėk kieme, tai vėl patenki į patalpą... Netgi įėjimas padarytas toks, kad stovi didelis akmuo, pasakai Sinbadai, atsiverk ir patrauki už virutės, ir akmuo pasitraukia... Irgi įdedu nuotrauką iš ten:

LONDONAS

Kiekvienam savo pasakojimui sugalvoju kokį nors pavadinimą. Visada turiu kažkokį apibendrinantį sakinį, kuriuo išsakau beveik visos kelionės įspūdžius. Štai „Kaip aš po Tunisą klaidžiojau“ labai aiškiai parodo, kad buvo sunku rasti vieną ar kitą vietą, painu kur nors nukakti. „Makalius bastosi po Kretą“ sudaro įspūdį, kad iš neturėjimo ką veikti, aplankėme labai daug žymių vietų. Gal mes veikti ir turėjome ką, bet kad daug aplankėm, tai tiesa. „Vienas Taline, arba užmušt visus meteorologus“ – pavadinimas gal kiek žiaurus. Bet teisingas, ir taškas. „Kalėdinė Roma“ ..... Hm, ji išties buvo Kalėdinė ir ne jokia kitokia, nors ir gruodžio viduryje.

Šiam pasakojimui pavadinimo nesugalvoju. Taip yra todėl, kad nenoriu kartotis, bet kitaip aš negaliu! Londone mes ir bastėmės, ir klaidžiojom, ir norėjom užmušti meteorologus, nes orai buvo pasakiški vietoje prognozuotų bjaurybių ir šlapdribų... Ir Kalėdinių eglių dar užmatėm, ir girliandų, Kalėdinių išpardavimų ir pasiūlymų. Nežinau, ką daryt, todėl mano pasakojimo pavadinimas šįkart visiškai neintriguojantis ir neįdomus.


Įžanga

Viskas prasidėjo nuo to, kai mama suplanavo aplankyti savo pusseserę, dirbančią ir su sūnumi bei draugu gyvenančią Londone. Sako, miestas gražus, tik oras vasario mėnesį labai bjaurus būna.

- Žinai, šlapdribos visokios, kitokios nesąmonės, krentančios iš dangaus tikrai sumažina įspūdžius iš kelionės.
- Bet mes turime lietpalčius, turime lietsargius ir labai gerą atostoginę nuotaiką.
- Aha, ir dar pigius bilietus

Nusipirkus AirBaltic akcijinius bilietus už 99 litus į vieną pusę, džiūgavom, kad svetimame mieste pavyks pabūti 5 dienas. Nors tada atrodė, kad pusė metų iki kelionės yra labai daug, tas laikas nenumaldomai greitai praėjo ir mes, dovanų nuo nepažįstamo žmogaus gavę Ryanair bilietus London-Bremen-London, stovėjome prie trapo į lėktuvą









2h55min. ir mes jau leidžiamės Londono Gatwick oro uoste

Kultūrinis šokas

Lėktuvui privažiavus prie rankovės, stiuardams pamojavus "atia atia", lipame lauk ir patenkame..... į BEGALINIO DYDŽIO ORO UOSTĄĄĄĄ
Tik įsivaizduokite - tam, kad nueitume nuo lėktuvo rankovės iki pasų tikrinimo ir bagažo atsiėmimo, mums prireikė apie pusvalandžio. Oro uostas toks didelis, kad vietoj pėščiųjų takų įrengti eskalatoriai.

Patikrina mūsų pasus, einame pasiimti bagažo, ir aš, pamatęs savąjį lagaminą, vos neapalpstu... Žodžiu, buvo taip, kad mama norėjo nuvežti Lietuviškos Degtinės Londonan Ir nebuvo jos kur dėt, o mano vienintelio lagaminas buvo kietas. Tai man ir įdėjo..... Ir aš stoviu dabar oro uoste ir matau, kokio šlapumo ir kaip permirkęs maniškis atvažiuoja. Visi žiūri... Aš gėdingai jį nuimu nuo tos slankyklės ir, paėjęs truputuką į šoną, skubu atidaryti ir tikrinti visą turinį beigi gelbėti dar sausus daiktus. Na nejaugi degtinės butelis sudužo???

Mintyse jau galvoju, kokius daiktus praradau, kuriuos dar pavyks išskalbti ir kokius reiks pirktis čia Londone, leisti milžiniškus pinigus lagamino valymui ir panašiai.... Mano lagaminas pamažu atsidaro....atsidaro....ir..... Viskas sausut sausutėliai sausa. Degtinės butelaitis tvarkingai guli įvyniotas į rankšluostį iš Kretos, o šlapia tik lagamino išorė. Vajėėėė, kad jūs žinotumėt, koks akmuo (labai labai didelis) nuo širdies nuriedėjo....

Pusvalandis su Gatwick Express traukiniu iki Victoria station, džiaugsmai, kad gavom kažkokį super duper grupės bilietą ir į abi puses traukiniu suvažinėsim tik už 57 svarus Sėdim, svajojam, ilsimės... Nesuprantam, kodėl visur čia taip karšta ir pamažu atvykstam į Viktorijos stotį. Ten mūsų turėtų laukti mamos pusseserė, bet ji...nelaukia, o tik nurodo eiti autobusų stotin. Cha, o tą autobusų stotį rasti tai tipo vieni niekai Ieškom tos stoties tik PUSVALANDĮ, dar pusvalandį laukiame Irenos (mano mamos pusseserės vardas - aut.past ) ir einame autobusų stotin pirkti tokias Oyster korteles, kad paprasčiau būtų suprasti, tai jos labai panašios į elektroninius bilietus pas mus Vilniuje

Victoria station prieigos:



Nusipirkę bilietus (vienai dienai trims žmonėms autobuso bilietas su kortele kainavo 18 svarų) ir patyrę Londono kainų GALIĄ, lipame į autobusą ir važiuojame pas Ireną į svečius. Jie gyvena trise - Irena, jos draugas ir sūnus, kuris lanko kažkokios Princess mokyklą, gauna pažymius - lipdukus su užrašu very good, bad, good, excellent (labai gerai, blogai, gerai, nuostabu) ir klijuoja juos ant nuomojamo kambario sienos

Pamatęs, kokio dydžio kambariukas ir niekaip negalintis įsivaizduoti, kaip jie ten telpa, truputuką netgi prisėdau Užkandom iš Lietuvėlės atvežtos vištienos, pasiklausėm gyvenimo Londone ypatumų, truputį nejaukiai pasijutom, kai pasakę, jog penkioms dienoms atsivežėm 900 svarų, supratom, kad už tiek jie gyvena pusantro mėnesio. Bet va Jums ir pasėkmės - jie nėra buvę nei viename muziejuje, nematė centrinio Londono, tik dirba dirba ir dirba.... Truputuką sudvejojau, ar tikrai tokio gyvenimo nori emigravę lietuviai.

Bet ne dvejojimams laikas buvo Mums jau metas kilti nuo stalo ir važiuoti pas Irenos draugą turką, vardu Selas. Jis žadėjo priimti mus į savo namus ir už tai paprašyti nedidelio mokesčio. Irena pasakė, kad tai normaliausias turkas, sutiktas jos gyvenime. Jadryžtararai, galvoju, taip ir patikėjau.