Kokios diskusijos

o nuo temos nukrypom.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kuo labiau bijai, tuo didesnė tikimybė, kad tikrai ir skaudės. Jau tyrimais įrodyta, kad 80 proc nelaimės sudaro mintys, kad tai nutiks.... Aš asmeniškai visą laiką save drasinau, vis sakiau, kad tai šventas skausmas, kad jis prasmingas, jis reikalingas, jis būtinas, nebijojau, ėjau drąsiai...tuo tarpu buvo draugių, kurios drebėjo nuolat ir per patikrinimus ir kai jau prasidėjo tie paruošiamieji sąrėmiai...tačiau nesiruošiu smerkti, skirtsyti ir kažkaip gėdinti tas, kurios pvz nori ir paprašo epidūro...visos mes skirtingai atsparios skausmui, o ir skausmas yra labai skirtingas, neveltui jam apibūdinti skiriama tiek daug žodžių- maudžia, duria, pulsiuoja ir pan.
Aš visą gyvenimą kenčiu didelius galvos skausmus, tai gimdymo skausmas man buvo kaip lengvas vėjelio pūstelėjimas

ir džiaugiuosi, ir didžiuojuosi, kad pagimdžiau be epidūro. Tačiau jeigu kažkas negali to skausmo pakęsti, patariu prašyti nuskausminamųjų, nereikia savęs kankinti, o svarbiausia- nereikia bijoti. Kas gimdo baimę? nežinojimas- sužinokite kuo daugiau...aš šukavau visokius įmanomus kanalus- video, muzika, knygos, forumai ir begalės visokių dalykų.
Dar viena mintis mane visada šildė...pagalvodavau, juk kai bus vaikelis, ir jis sirgs, ar aš susirgsiu- turėsiu jo akyse būti drąsi, nes aš juk mama

negalėsiu bijoti- turėsiu jį drąsinti, rodyti pavyzdį, taigi ir nuo tada pradėjau tai daryti...o dabar tegaliu pasakyti: aš nieko nebijau- nes esu mama
Gera tema, prisiminiau gimdymo akimirkos- vienos iš gražiausių mano gyvenime, tos, kurios šildo širdį