Gimdymo skausmai.

Man asmeniskai jokiu baimiu del gimdymo skausmu nebuvo, tik norejau kad vaikeliui viskas gerai butu, kad sveikas gimtu. O siaip ,kai kazkas minejo,per 9 menesius fiziskai ir psichologiskai pasiruosiama vaikelio atejimui. As pati save itikinau ,kad niekur nedingsiu, skaudes, bet vis vien pagimdysiu kaip ir visos pagimde.
O per pati gimdyma galvoji apie savo maziuka ir tiek jegu atsiranda oioioi! Skausmas praeina, o vaikelis ateina ir atnesa tiek dziaugsmo,tiek silumos, kuris lieka amzinai.....

Kol buvau mane irgi kai kurios gąsdino: „nežinai, kokie baisūs būna gimdymo skausmai“, „ar nebijai, kad tavęs tokios kančios laukia?“ ir pan. Stengiausi mažiau tokių nesąmonių klausyti, visoms tvirtinau, kad skausmo nebijojau ir nebijau, tikėjau, kad viskas bus gerai. Galų gale tas skausmas gi neamžinas... Ir ką - bendras gimdymo laikas - 6 valandos, sąrėmius laikiau paruošiamaisiais, todėl į ligoninę atvykau jau su pilnu atsidarymu ir iš karto ant stalo... Netrukus jau glaudžiau sūnelį prie krūtinės. Taip ir likau nesupratus, kur tie baisieji ir didieji gimdymo skausmai, kuriais mane taip gąsdino...
Tikiu, jeigu kelis mėnesius tik ir galvosi - oi kokios kančios manęs laukia, klausysi visokių baisių pranašysčių ir pagąsdinimų - tai iš tiesų ir bus baisu. Nusiteikimas ir saviįtaiga gali padaryti laaabai daug, tiek teigiama, tiek neigiama kryptimi.

Mano anyta gimdė 5 kartus. Jaunėlę skatino. Tai jos žodžiais tariant: pagimdyti - kaip 3 pirštus apsiusioti, tik ne skatinant. Sakė labai labai skaudėjo, nežinojau į kurią pusę riestis. Na va, atėjo mano eilė gimdyti. Kažkodėl visą nėštumą galvojau, kad pagimdysiu anksčiau laiko. Nei anksčiau, nei laiku, nei po laiko... pernešiojau 10 dienų ir ginekologė pasakė, kad ilgiau leisti vaikščioti ji bijo... skatinam. Ir ką? Nu skaudėjo, tik aš nesiriečiau, o su ranka į lovos kraštą beldžiau, kaip imtynininkai ant tatamio Prieš epidūrą esu nusistačiusi kategoriškai. Aš kraują iš piršto bijau duoti, o ta adata į nugarą man baisiau už bet kokį gimdymą Bet čia mano nuomonė, kitos gimdo su epidūru ir valio. Mes visos esame skirtingos. Rengiamės, dietų laikomės, vyrus mylime ir juos vertiname skirtingai... gimdome irgi kiekviena savaip. Linkiu ramybės, gero nusiteikimo, lengvo nėštumo ir lengvo gimdymo... mūsų tikėjimas, kad viskas bus gerai yra didelė jėga. O gerų tetų pagąsdinimus reikia ramiai pro ausis praleisti neretai moteriškės tai kalba save sureikšminti norėdamos

sveikutes,ne visos yra skausmui patvarios vienom maziau skauda kitom labiau,taip skausmas amzinybe netrunka bet...kai reik kentet 3-4 val pragarisku skausmu pries pat gimdyma,pradedi galvot ka esi tokio padarius kad tau tai skirta,juk yra kurios elergiskos skausmui tada manau reiktu pagalvot apie nuskausminima tik va ar neesi elergiska adatom

O tu savo ginekologės pasiklausk Tikrai pasakys kur tokios pamokėlės vyksta, net ir kur geresnės jos žino.. Be to esu tikra, atsiras vilniečių jas lankiusių Lengvo tau nėštumo

Aš irgi bijau. Bet ne tiek skausmo (jeigu labai skaudės, epidūro prašysiu), kiek pačios situacijos, kad nežinosiu kaip ir ką ten daryt, kur eit, ką sakyt, ir labiausia, kad reikės kažkiek laiko nuogai išsiskėtus gulėt. Kompleksų matyt pilna turiu

Kokios diskusijos o nuo temos nukrypom.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kuo labiau bijai, tuo didesnė tikimybė, kad tikrai ir skaudės. Jau tyrimais įrodyta, kad 80 proc nelaimės sudaro mintys, kad tai nutiks.... Aš asmeniškai visą laiką save drasinau, vis sakiau, kad tai šventas skausmas, kad jis prasmingas, jis reikalingas, jis būtinas, nebijojau, ėjau drąsiai...tuo tarpu buvo draugių, kurios drebėjo nuolat ir per patikrinimus ir kai jau prasidėjo tie paruošiamieji sąrėmiai...tačiau nesiruošiu smerkti, skirtsyti ir kažkaip gėdinti tas, kurios pvz nori ir paprašo epidūro...visos mes skirtingai atsparios skausmui, o ir skausmas yra labai skirtingas, neveltui jam apibūdinti skiriama tiek daug žodžių- maudžia, duria, pulsiuoja ir pan.

Aš visą gyvenimą kenčiu didelius galvos skausmus, tai gimdymo skausmas man buvo kaip lengvas vėjelio pūstelėjimas ir džiaugiuosi, ir didžiuojuosi, kad pagimdžiau be epidūro. Tačiau jeigu kažkas negali to skausmo pakęsti, patariu prašyti nuskausminamųjų, nereikia savęs kankinti, o svarbiausia- nereikia bijoti. Kas gimdo baimę? nežinojimas- sužinokite kuo daugiau...aš šukavau visokius įmanomus kanalus- video, muzika, knygos, forumai ir begalės visokių dalykų.

Dar viena mintis mane visada šildė...pagalvodavau, juk kai bus vaikelis, ir jis sirgs, ar aš susirgsiu- turėsiu jo akyse būti drąsi, nes aš juk mama negalėsiu bijoti- turėsiu jį drąsinti, rodyti pavyzdį, taigi ir nuo tada pradėjau tai daryti...o dabar tegaliu pasakyti: aš nieko nebijau- nes esu mama

Gera tema, prisiminiau gimdymo akimirkos- vienos iš gražiausių mano gyvenime, tos, kurios šildo širdį

a6 esu labai jautri skausmui, nemėgstu ligoninių beu daktarų.ir net pastot bijau, nes žinau, kad reikės gimdyti ir skausmą kęsti, bijau, kad aš to skausmo nepakelsiu ir sąmonę prarasiu.bijau eiti pas ginekologę kad apžiūrinėtų, nes to labai nemėgstu, man tai kelia baimę. nepamanykit , kad aš kokia mažvaikė, aš suprantu, kad visos gimdo ir pagimdo ir pan, bet aš labai bijau skausmo...

Visiškai sutinku. Mano gydytoja nuolat tai kartojo ir sugebėjo mane tuo įtikinti Laukiau gimdymo be jokios baimės. Aišku, jauduliukas kažkoks buvo, bet ne dėl gimdymo, o dėl žinojimo, kad labai greitai gyvenime bus daug permainų. Na ir ką, skausmų nedaug jaučiau, nors gimdymą ir skatino. Kaip kažkas jau rašė, vedė net studentus pažiūrėti, kokia štai aš kantri. O man tiesiog neskaudėjo Gal fiziologija, gal nusiteikimas, o gal ir viskas kartu, bet gimdžiau su šypsena Taigi, mielosios nėštukės, vietoj to, kad galvojate, kaip jums skaudės, pagalvokite, kad galbūt jūs esate viena iš tų, kuriai neskaudės Nusiteikimas tikrai labai svarbu Vykite baimes šalin ir ramiai laukite, kol į gyvenimą pasibels didžiulis džiaugsmas

sveikutes,
kuo daugiau domiuosi tuo labiau nerimauju dėl artėjančio gimdymo...juolab, kad einant 30 savaitei vos neįvyko priešlaikinis gimdymas...dabar 33 sav. ir kamuoja baime, kad galiu vis tiek iki galo neišnešioti, nes pilvelis pakankamai dažnai kietėja skausmo ir bijau (bet kur čia nebijosi, kai 95proc. draugiu - neseniai gimdžiusių- žegnojasi, kad nebeturės vaikų, nes kentėjo baisiai ) bet kas labiausiai kankina - bijau, kad vaikelis gims nesveikas nedariau genetinių tyrimų (nes pagrindo nrbuvo), bet dabar vis mastau, o jeigu...pasidalinkite mamytės patirtimi...ar ir jus kankino toks nerimas ir baimės?

p.s. siekiančioms prigąsdinti siųlau susilaikyt, nes kaip ir minėjau, tokių mano rate laaaaaaabai daug
is anksto aciukas

Bijoti tikrai neverta, o gasdinančių siūlyčiau visai nesiklausyti. Kiekvienai būna individualiai, aš begulėdama ant stalo vis laukiau tų nepakeliamų skausmų, o jie taip ir neatėjo... pagimdžiau jų nesulaukusi Svarbiausia kiek galima atsipalaiduoti ir netrukdyti procesui...
Na o del pilvelio kietėjimo, tai man gydytoja reomendavo po šlakelį brendžio išgerti.
Manau prieš gimdymą turbūt visoms būna neramu ar sveikas vaikelis, ar jam viskas gerai, bet, kadangi jau vis tiek nieko negalima pakeisti, tad nusiramink ir tiesiog lauk.

Sėkmės

Nepergyvenk, kad pakietėja pilvukas, tai dar tikrai ne pagrindas manyti, kad vaikiukui kažkas negerai ir net kad pagimdysi anksčiau laiko manyti ne pagrindas Trečiadienė teisingai minėjo, gali išgerti valgomajį šaukštą konjako, pagerina situaciją Tik nesijaudink tu taip, nevalia tau dabar nervintis šitaip..