Nebutinai namai turi buti kazkuo ypatingu apstatyti :-) uztenka, kad megsti tvarka ir vengi vakareliu namuose, nes nemegsti betvarkes ir nenori dvi dienas paskui tvarkytis. Tikrai ne visi draugai ir pazistami tokie nesupratlyvi, bet buna visokiu. Galiu papasakoti savo viena istorija. Remonto daryti nereikejo, bet... Zodziu, kazkaip neplanuotai po vieno vaiko gimtadienio visa kompanija sugriuvo pas mus. Mes tame baliuke nedalyvavome, nors buvome kviesti, bet nesveikavo musu mazius. Pas mus kieme galima koki kepsni issikepti, tad visi surmuliavo ir name, ir lauke. Vaikui musu sukilo temperatura, turejom vezti ji i ligonine. Na, juk namus paliekam draugams, visi guode, kad viskas bus gerai, tuoj grisim, ir ramiai isvaziavom. Deja, kol padare tyrimus, kol pasimatem su daktarais, uztrukom ne viena valanda. Kol grizom, dauguma vaiku pavargo (juk jau iki musu linksminosi) ir visi issivazinejo, raktus nuo namu mums jau padave pakeliui. Galit isivaizduoti mano siauba, kai iejom i namus: viskas nusiaubta, pritrypta, is kiemo zemiu prinesta, prisnerksta, indu kruvos (bent aptvarkyti galejo). O dar labiau isiutau, kai pamaciau drabuzine: ten vaikai kazka panasaus i madu demonstravima dare, rove nuo pakabu sukneles, svarkus, paltus, matavosi batelius, purskinejo kvepalus... Zodziu, pasilinksmino is sirdies

buvau ir taip isvargusi po ligonines, issinervinusi del vaiko, o dar cia pamatytas vaizdas paskutines jegas ateme. Jauciausi kaip apvogta, kaip po vagiu vizito, viskas isversta... Aisku, teveliai sau linksminosi kieme, vaikai juk nedings is namo, niekam nerupejo, ka jie ten veikia. Ir po to as tureciau sakyti, kad mano namuose nera nieko ypatingo, ka vertetu saugoti? Saugoti pirmiausia reikia savo namus. Nepasivarzem "padekoti" sveciams uz tai, ka paliko (tikrai ne
netycia sudauzytas koks nors puodelis), ir nesivarzau tokiems pasiulyti susitikti kur nors kitur. Ne todel, kad buciau daiktu verge ir man sofa butu brangesne uz draugus, bet man svarbi mano asmenine erdve