QUOTE(amriirm @ 2008 02 25, 21:06)
Labai dekoju uz atsakymus.Musu sunus noretu mokintis kas susuje su informatika.O kaip tau sekesi gyventi benrdabutyje,mes galvojame ,kad reikes nuomuoti kambarį. Juk mums uz 2m reikes taip pat skirtis su suneliu

nežinau kaip man reikes susitaikyti juk ir mamai labai sunku

.Kad niekas neskiaustu ir nesijuoktu? Bet taip buna kiekvienai mamai suprantu,bet....
As taip pat norejau stoti i informatika, bet manes neprieme, nors prasyma buvau padaves. Be sansu man buvos informatika, nes nei valstybinio nei mokyklinio matematikos egzamino net nebandziau laikyti. Stiprioji mano puse buvo biologija. Tai ir istojau i LKKA ten kur biologija buvo svarbu.
O kur jus gyvenate? Gal jusu mieste yra koks universitetas? Tai jei labai bijot tai savame mieste galetu mokytis. Nors as primygtinai patariu jam mokytis kitame mieste nei gyvena. Zinoma jei jis pats to nori. Vat as labai norejau i kita miesta vaziuoti, norejau pagyventi savarankiskai. Kazkaip, man kad ir nebandziusiam buti savarankisku pasitikejimo savimi niekad netruko, buvau isitikines kad neparleksiu namo po dvieju savaiciu. Nors mano mama mane priesingai, kad pabandysiu ir grysiu neiskentes. As paauglysteje daug svajodavau, noredavau pats vairuoti, norejau savo seimos, savo namu, darbo. Uztat tikriausiai taip ir norejau atitolti nuo namu.
Bendrabutyje gyventi buvo sunku, del to kad nebuvo jokiu pritaikymu. Tuo metu bendrabutyje gyvenome 3 neigalieji. Visi antrame aukste be lifto (pirmame aukste buvo administracija ir nebuvo kambariu). As buvau fiziskai stipriausias, abu draugai nevaiksciojo visiskai (po stuburo traumu). As i ta antra auksta uzlipdavau pats, o tie draugai, kieno nors padedami uzlipdavo su vezimeliais. Bet cia nebaisiausia. Baisiausia tai kad tame aukste paprasciausiai nebuvo jokiu dusu. Tekdavo per kiema vaziuoti su vezimu iki akdemijos baseino dusines.

Kai kitiems neigaliems draugams studentams (is kitu aukstuju mokyklu) pasakodavom apie savo ekstremalias salygas tai mumis paprasciausiai netikedavo draugai. Mes su vienu is neigaliuju draugu sitaip gyvenom 2,5metu. O po to issinuomavom buta gyvenom tryse as, kitas neigalus draugas ir jo panle. Po musu isikelimo is bendrabucio, mokytis istojo ir bendrabutyje apsigyveno dar pora neigaliu paneliu. Tai joms atsikelus gyvenimo salygos dar labiau "pagerejo". Bendrabucio valdzia nusprende renovuoti WC, nes norejo irengti dusus. Tai kazkas su finansais akademijai netvarkoi buvo, kad isgriovus WC darbai viskai sustojo 1,5metams. Zodziu mes keikemes kad nebuvo busu, o tos panos gyveno ir be dusu ir be tuliku. Cia tai kazkas is fantastikos srities.
Nepaisant siu "nedideliu nepatogumu" barake pagyventi buvo tikai verta. Faina, vakarais vieni pas ktus einam ziuret krepsinio ir gert alaus

Ar tai visi kolektyviskai susimete vakariene gamindavomes. Dienomis kartu mokinames, spargalkemis dalinames ir t.t. Kazkaip daugiau to socialinio bendravimo bendrabutyje. Bet po kiek laiko atsibodo tas linksmas gyvenimas ir uzsimanem kazko ramiau tai ir issinuomavome buta.
O del patyciu galiu pasakyti, aukstojoje mokosi jau nebevaikai mokosi, taip kad ir patyciu nelabai turetu buti. Be to jau taip yra, kad bent jau igalieji niekad nepasijuoks. O vat kaip bebutu keista, kiti neigalieji tikrai gal retsykiais per danti pratrukti. Na kadangi as buvau toks siltnamio salygom augintas, o kiti trys grupiokai ir vyresni ir visi sportuojantys ir seip gyvenimo ragave tai mane mekdavo praaukleti

Bet kazkaip neparodydavau, kad isizeidziau, o veliau ir atsikirtinet ismokau. Po keliu metu tie patys grupiokai, jau ir kitaip i mane ziuret pradejo, pradejo sakyt, kad ismokau uz save pastovet.
Zodziu, svarbiausia kad pats noretum tap savarankiskesniu. Jei nenoresi tai nieko ir nebus.