oi mergaitės, noriu ir aš pasisakyti, nes ši tema aktuali man visą gyvenimėlį. prisimenu vaikystėje maniau, kad esu labiausiai strazdanota mergaitė šiam pasaulyje

(ne vien aš taip maniau bet ir buvau laaaabaaaai strazdanota)). Buvau tikrai nelaimingiausia mergaitė, nes patyriau daug patyčių, užgauliojimų, pašaipų

. Tėvai nepastebėdavio mano nelaimės ir nieks nepaguosdavo .Ir per tas strazdanėles aš tapau labai liūdna, uždari, nekalbi

(net iki šiol liko ta problema). Ir vis galvodavau, kad aš niekada neturėsiu vaikų, kad jiems netektų iškentėti tą ką man teko ištverti. Šiandien, kai turiu mylimą žmogų , ruošiuosiu vestuvėms - viskas atrodo gan kitaip. Strazdanos - nebėra mano didžiausias priešas, kadangi jas išmokė pamilti mano mylimas žmogus. Atvirkščiai- šiandien aš jomis net didžiuojuosi, nes bent truputį esu kitokia nei kiti

. Šiandien stengiuosi išmokti pamilti gyvenimą, išmokti būti drąsiai, savimi pasitikinčiai, daugiau šypsotis . Kadangi ta žala, kuri man buvo padaryta vaikystėje ir paauglystėje -turi įtakos mano suaugusios gyvenime (tačiau gerai, kad ji mažėja).Šiandien aš palnuoju su savo brangiausiuoju šeimą ir mano, kad mano vaikams bus geriau, kadangi aš tai patyrusi žinosiu kaip juos padrąsinti, ką pasakyti, kaip pamokinti atšauti įžūliems vaikiščiams dėl tų patyčių.
p.s. iki šiol dar balinu veiduką (nors man tai ir nebeitin rūpi), bet pagauna azartas pamatysi - kiek ištikrųjų galima išsibalinti veidą. Tai mano patirtis rodo, kad geriausiai balina pertražolių sultys (grynos 15 min. per dieną)