Na pas mus su tvarka panašiai turbūt, kaip ir pas visus.. Tik bėda tame, kad susituokus su vyru, kenčiau (tikrąja to žodžio prasme) nuo jo pedantiškumo. Jis negalėjo pakęsti nei dulkių ant baldų, nei to, kad daiktas guli ne savo vietoj..

Žodžiu ilgai kariavom, ir jei aš nesitvarkydavau, jis pats tai darydavo, sakydamas, kad viskas turi būti savo vietose, tvarkinga

Na o darbar... (kai jau ir aš pripratau prie to pedantiškumo, aišku proto ribose) negaliu pakęsti jei baldai dulkėti, ar daiktai mėtosi, žaislai pasimaišo po kojomis, bet apsitvarkyti stengiuosi atsikėlus ryte, kol vaikai dar miega.. Ir tikrai nesu iš tų, kurios pluša kasdien, tačiau tvarką stengiuosi palaikyti.. O vyrui kartais paburbu, kad nusibodo tos betvarkės, tai ką jūs sau manot.. Tas pedantas, kuris kažkada mane mokė tvarkos, dabar jau matyt suseno

ar aptingo, nes kaskart pabrėžia: - nu ko tu varginies kaskart tvarkydama, pailsėk, juk idealios tvarkos niekada pas mus nebebus, nes du vaikai po namus laksto