ką atsimenate iš vaikytės?

Pamenu, kaip kažkada išsigandau didelio voro ir išmečiau iš rankų tai, ką valgiau, ir pradėjau rėkt.

Tai buvo baisiausia akimirka mano gyvenime.

(vorų bijau iki šiol)

Buvau 4 metų, kai persikėlėm gyventi iš vienkiemio į gyvenvietę. Nelabai ką prisimenu iš senųjų namų, bet labai labai įsirėžė vienas vaizdas, dabar rašau ir matau, viskas sulyginta, tiesiog dirva, traktoriais išmaurota ir pribyrėję daug raudonų obuolių, "papinkiniais" vadindavo...

Gal keista, bet daug prisimenu is vaikystes.

Kai buvau triju metu, tetis man pirko dideli meskina.Siule viena, po to kita, bet lentynoje sedejo pilkas nelabai isvaizdus meskutis ir as pasakiau, kad noriu butent jo, nes grazius meskinus nupirks kiti vaikai, o sita as tikrai mylesiu.
Tetis man ji nupirko, bet teko nesti paciai. Buvo labai sunku.
Bet tikrai ji labai mylejau.

Kai kraustemes gyvent i kita buta(3metu buvau) mama leido veztis leles su vezimeliu, bet po to neleido ju parsivezti i sena buta, tai labai liudna buvo, pergyvenau, kad joms vienoms bus baisu naujam bute.

O as linkusi geriau neprisiminti "vaikystes" ( kazin ar is vis tokia buvo). Siaip atsimenu kaip pradejau vaikscioti, net kaip buvau aprengta atsimenu. Kitas prisiminimas - kaip tetis bando su benzapjuklu perpjauti duris uz kuriu stovi mama ir as..... , tam, kad papjauti ja... as su ranka dauzau langa, kad galetume issokti.......bjauri moteriske....... Geriau neprisiminti tos "vaikystes"

Lbai gaila, kad negalima iš atminties kaip iš kompiuterio ištrinti visokių "šiukšlių"... Bet galim kaupti naujus gražius prisiminimus

aš ir panašiai save atsimenu, nu gal nuo 2,5 metų... pamenu kaip ant sesers rašomojo stalo riokšdavausi pasėdėti ir pro langą pažiūrėti... dar iš to laiko pamenu tokį įvykį, kad sesė man padarė "griliažą", tokį saldų burbulą įdėjo į burną vėliau kai paaugau, tai prisiminiau ir ėmiau zyzti, kad vėl padarytų, bet sesė nebeprisiminė iš viso, kad buvo man dariusi kažką tokio bet vėliau jau, kai aš jau paauglė buvau, tai vėl ta tema ją užkalbinau, tai pasakė, kad tai galėjo būtų atvėsęs ištirpintas cukrus

Prisimenu nubrozdintus kelius ir alkūnes, mamos rūpestingai išteptus jodu ar „zelionke“;

Prisimenu, kaip senelio paprašiau, kad sumeistrautų man sūpynes, kaip tėtis lipo į obelį, kad jas pakabintų, kaip supdavausi;

Prisimenu, kaip su tėčiu žaisdavom krepšinį: aš mėtydavau raudoną vaikišką kamuolį į savo lovytę, o jis kaip gynėjas bandydavo man trukdyti;

Neprisimenu, bet mama pasakojo, kad važiuodama pas akių gydytoją (o kelionė netrumpa – iš vieno miesto galo į kitą) troleibuse dainuodavau;

Prisimenu, kaip mes, kiemo draugai (dar visai maži), kartu su mamom eidavom prie geležinkelio, laukdavom traukinių ir mojuodavom jiems;

Prisimenu mėlynais brūkšniukais nužymėtą durų staktą senelių namuose ir apmaudą, kad metais jaunesnė pusseserė auga greičiau už mane;

Neprisimenu, bet turiu nuotrauką, kurioje abi su mama skaitom laikraščius. Pasirodo, dar nemokėdama skaityti, pasigriebusi laikraštį ir į jį žiūrėdama, pasakodavau įvairias istorijas, kaime moteriškaitės netgi patikėdavo, kad iš tikrųjų skaitau;

Prisimenu, stadione vyko kažkokių sportininkų sutikimas, jie vėlavo ir man buvo baisiai nuobodu laukti ir žiūrėti, kaip visi susirinkę kažką šūkaudami vis stojasi ir sėdasi, galvojau: „kokie keisti tie suaugusieji“. Dabar pati per dainų šventes darau tą patį ir man nebeatrodo nei nuobodu, nei keista;

Prisimenu „sekretus“, kuriuos darydavom nepaisydami mamų įspėjimų: „Nerankiok tų stiklų - įsipjausi!“, šokinėjimą per gumytę ar šokdynę, bandeles iš smėlio, košę-makalošę iš smėlio ir vandens (tokią š... spalvos masę), apyrankes ir vainikus iš pienių, „klases“, slėpynes, piešinius ant šaligatvio plytelių, nupieštus ne pirktinėm kreidelėm, o pačių surastais baltais, piešiančiais akmenukais, triratukus ir lėlių vežimėlius, roges, kuriomis žiemą leisdavomės nuo kalno, virsdavom į sniego pusnį ir šlaput šlaputėliai grįždavom namo, „kvadratą“ mašinų stovėjimo aikštelėj, smėlio dėžę ir didelę, aprūdijusią metalinę čiuožyklą, kaip mes, mergaitės, daugiabučio laiptinėje žaisdavom „namus“, susitempusios ten krūvas vaikiškų lėkštučių ir puodų, kitokių žaislų, kaip šaukdavom vieni kitus po langais ar balkonais „Do-vi-le! Do-vi-le! Išeisi į lauką?“ (nereikėjo jokių mobiliųjų telefonų), kaip sakydavom vieni kitiems, kad būsim draugai „ant visados“;

Prisimenu, kaip mano namuose su drauge žaidėme mokyklą ir kartą aš netyčia sulaužiau plastmasinę liniuotę, trenkdama ją į stalą (buvau mokytoja);

Prisimenu bandeles po tris kapeikas, plikytus sausainius, saldainius „Bon pari“;

Laideles „Kibir tele vibir“, „Vyturiams ir pelėdžiukams“, filmuką „Na, palauk“, ežiuką rūke ir garvežiuką iš ramunių stotelės, profesorių Knyslį...

Laikraštuką „Pepė ilgakojinė“, žurnalus „Penki“, „Naminukas“, komiksus „Donaldas ir kiti“;

Keistuolių teatro spektaklius, jų kasetę „Aukštyn kojom“, su kurios dainelėmis užmigdavau.

***

Durų stakta jau seniai uždažyta, kiemas, kur kažkada stačiau smėlio pilis, užžėlė žole, ant obels liko tik virvės, draugai „ant visados“ išsiskirstė, troleibuse dainuoju tik mintyse ir kartais taip užsinoriu kepti bandeles iš smėlio...

As prisimenu tokius dalykus ,kuriu netureciau prisimint tarkim,kai man buvo dveji ar treji metukai..
Geriausi laikai buvo praleisti su pusbroliu,isdarinedavom ivairiausias sunybes jo dedukui,tai i lova karsto vandens pripildome,ant duru pakabindavom baliona su vandenu ar miltu pilna... buvom padege balkona zodziu nerupestinga vaikyste

prisimenu kaip vaikysteje zvejojau,tai yra pagauni ,paleidi pagauni paleidi,o vienai zuvytej kabliukas kabino per aki,as ji istraukiau su akyte,bet zuvi paleidau,ir aisku zvejyba mano baigesi tada ,kai as ja antra karta pagavau.Tai iki siol vis pasvajoju pazvejoti ,bet ne tik slieku bijau ,bet ir tokios sadistiskos zvejybos

Prisimenu kaip mėgdavau užmigt spintoj po to visi ieškodavo ir ilgai nerasdavo.

Kokie daugeliui artimi prisiminimai .... Ir šiaip, fantastiškas postas

Atogrąža, ačiū
Prie šito posto trūksta tik vienos nuotraukos. čia pati paskutinė