Ar reikia "lupti" vaiką?

Na,esu saviškiui su ranka,kokius du -tris kartus šikną nuplakus ,bet tai jau tokios situacijos,kai sproginėjo termometro stulpelis ,o šiaip tai stengiuos save kontroliuot,nes žinau,kad jei pradėčiau...Yra labai kaprizingas,labai užsispyręs,atsikalbinėjantis ir t.t.,draugės visuomet stebisi,iš kur pas mane tiek kantrybės, nors man taip ir neatrodo,bet aš žinau,kad jam ta "profilaktika",nei karto nepraėjo be pasekmių.Ilgam laikui tapdavo daug geresnis

tikrai geras metodas, is viso, kai vaikai uzsioziuoja, reikia nukreipti ju demesi, tiktai tai kartais reikalauja ypatingos fantazijos. Maciau karta, kaip viena mama tempe klykianti vaika is parduotuves, jie jau buvo lauke, ir pro sali ejo jaunu cigonu grupe, ir vienas is ju, nepatikesit, turejo nusipirkes ledu porcija, tai paprastai padave tam vaikui, ir nuejo, o vaikas ir liko issiziojes su ledu rankoj, net uzmirso rekti...

O cia tai geras nu nesugalvociau taip verkiancio vaiko nuramint

Ir geriau taip neraminti... Negi skatinsi vaika uz bloga elgesi???

manau cia ne skatinimas, ypac jei svetimas taip...Mamai aisku sunkiau sugalvoti, kaip vaika nustebinti, kad jis pamirstu ko buvo uzsigeides......

Man tai budavo taip, kad vaikas atsigules klykia ant zemes, o geradares bobutes prieina, panesioja, dar koki saldainiuka duoda... Nemanau, kad tai geras auklejimo budas, tuo labiau, kad jei aplink nera zmoniu, mano dvimetinukas tuoj pat atsikeldavo ir sekdavo is paskos. Beje, kai ateidavo ir isikibdavo i ranka, visada apsikabindavau ir sakydavau "Tai ka, oziukai isgaravo? Dabar stipriai apsikabinam ir susitaikom "

vat del bobuliu tai sutinku, kad tos perlenkia lazda, ir dar labiau isveda mamas is pusiausvyros psichologai pataria nereaguot i visokias bobutes ir pan., kurios kisasi ne vietoj ir ne laiku.

Aga, nereaguoti. Va, pvz., einam kur su vaiku. Užsikaprizino, kad nešti. Aš nenešu, pradeda rėkti. Parėkia, nustoja, einam toliau. O jei atsiranda koks "geradaris", pakalbina, dar pasako "einam su manim", o maniškė eitų su belenkuo belenkur, tai ir seka iš paskos. Dar neduokdie skubu kur, tada jau per prievartą reikia nutepmt, o tada išvis skandalas, kodėl su "teta" neleidžiu eiti. Jau kaip negaliu pakęst žmonių, kurie kiša nosį ne į savo reikalus

Kartais - reikia. Ne už bet ką, ne dažnai... Mūsų sūnus diržo "ragavo" gal kokį kartą tik ir tai išėjo į naudą.
Aišku dėl kaprizų ir kritimo ant žemės nelabai reikėtų auklėti diržu.

Skaitau jusu polakbi ir mastau, kad geriausias dalykas is siu situaciju - kad vaikai uzauga, ir labai greitai, o su laiku praeina ir kritinejimai ant zemes bei kiti oziai. taigi, stiprybes ir sekmes visoms.

aš esu gavusi...negaliu psakyti kad daug, nes buvau pakankamai rami, o tas kelnių movimosi procedūras patyriau, mušdavo tėvas...mama labai retai.....ir tai tik vaikystėje, mokykliniais metais negavau jau.....ir ką - visai nejaučiu jokių neapykantų ar nuoskaudų - normali užaugau o tokios kaip aš dar kitiem tėvam reikėtų ir pavydėti ....su mama geriausios draugės....ir brolis gaudavo, ale jis dažniau prisidirbdavo, bet net nežinau už ką mes ten gavę......va dėl ko nuoskauda buvo, tai kad mūsų mažylis 6,5 jaunesnis-NĖ KARTO NEGAVO....čia mum su kitu broliu buvo trauma bet tėvai kaip sakant jauni ant mūsų išmoko kaip auklėti trečiajį... nežinau, gal tais laikais mada tokia būdavo, nebuvo jokių žurnalų apie vaikus, jokių supermamų, žmonės aplamai uždaresni kažkokie būdavo, ir tos patirties semtis kaip vaikus auginti ir kur? tai ir auklėjo kaip sugebėjo.
neįsivaizduoju savęs mušančios savo berniuko nuoga pukaliuką diržu, man tai kaip siaubiakas kažkoks - praktiškai kito mušimas yra jo pažeminimas, labai skaudu žiūrėti į pažemintus žmones, tuo labiau į vaikus - nė už ką nemušiu, aišku, pliaukštelėjimo ranka neatsisakau - tiesiog dabar negarantuoju, lengva šnekėt kai vaikiui 3 mėn. ir tų visų baisybių dar neprireikė.
o kad susitarti......kai kurie taip vaikai užlipa ant galvų...kad jau nebeišku, kas šeimoj vadovauja - tėvai ar vaikai...tai tarkis nesitaręs...vis vien tas pats...
ai, ir dar prisimenu, kaip kieme augo berniūkštis mamos labai mylimas, baisus vaikas buvo - jei man 7 metais vyresnei būdavo baisu pereiti kiemu kad akmenais neužmėtytų, bet motina jį vis gindavo atseit mes mergos karvės ir jį skriaudžiam...nu ką...bahuriukas jau pradėjo karjerą....po kalėjimus, o gal būtų išgelbėjęs geras diržas, kad nevogtų, nesispjaudytų ant praeivių, nemėtytų į juos akmenų, nedrąskytų akių suaugusiems žmonėms ir daugiaaukščio garbiems senukams ir pan. ir t.t.