aš esu gavusi...negaliu psakyti kad daug, nes buvau pakankamai rami, o tas kelnių movimosi procedūras patyriau, mušdavo tėvas...mama labai retai.....ir tai tik vaikystėje, mokykliniais metais negavau jau.....ir ką - visai nejaučiu jokių neapykantų ar nuoskaudų - normali užaugau o tokios kaip aš dar kitiem tėvam reikėtų ir pavydėti

....su mama geriausios draugės....ir brolis gaudavo, ale jis dažniau prisidirbdavo, bet net nežinau už ką mes ten gavę......va dėl ko nuoskauda buvo, tai kad mūsų mažylis 6,5 jaunesnis-NĖ KARTO NEGAVO....čia mum su kitu broliu buvo trauma

bet tėvai kaip sakant jauni ant mūsų išmoko kaip auklėti trečiajį...

nežinau, gal tais laikais mada tokia būdavo, nebuvo jokių žurnalų apie vaikus, jokių supermamų, žmonės aplamai uždaresni kažkokie būdavo, ir tos patirties semtis kaip vaikus auginti ir kur? tai ir auklėjo kaip sugebėjo.
neįsivaizduoju savęs mušančios savo berniuko nuoga pukaliuką diržu, man tai kaip siaubiakas kažkoks

- praktiškai kito mušimas yra jo pažeminimas, labai skaudu žiūrėti į pažemintus žmones, tuo labiau į vaikus - nė už ką nemušiu, aišku, pliaukštelėjimo ranka neatsisakau - tiesiog dabar negarantuoju, lengva šnekėt kai vaikiui 3 mėn. ir tų visų baisybių dar neprireikė.
o kad susitarti......kai kurie taip vaikai užlipa ant galvų...kad jau nebeišku, kas šeimoj vadovauja - tėvai ar vaikai...tai tarkis nesitaręs...vis vien tas pats...
ai, ir dar prisimenu, kaip kieme augo berniūkštis mamos labai mylimas, baisus vaikas buvo - jei man 7 metais vyresnei būdavo baisu pereiti kiemu kad akmenais neužmėtytų, bet motina jį vis gindavo atseit mes mergos karvės ir jį skriaudžiam...nu ką...bahuriukas jau pradėjo karjerą....po kalėjimus, o gal būtų išgelbėjęs geras diržas, kad nevogtų, nesispjaudytų ant praeivių, nemėtytų į juos akmenų, nedrąskytų akių suaugusiems žmonėms ir daugiaaukščio garbiems senukams ir pan. ir t.t.