As irgi pasiutusiai bijau skrydziu

O turiu pasakyt, kad baime atsirado dazniau skraidant - tada kiekvienas, anksciau neisgirstas triuksmas lektuvo isoreje ar jo "dugne" kelia siurpa. Pirmus kokius penkis skrydzius tai turbut pramiegodavau - taip budavo ramu, gera. O dabar, jeigu nepasitaiko smagus pasnekovas, bandau skaityt laikrascius, dar kazka veikt, kad tik neimciau analizuoti visu garsu lektuvo salone

O paskutinio skrydzio metu isvis vos neprisis****au - vienu metu taip eme svaigt galva, o kakla eme traukt tarytum meslungis ir toks veriantis, stiprus skausmas. Ne siaip koks maudimas, bet toks aiskus skausmas. Prisigalvojau, kad kinta slegis lektuvo salone, jau vaizdavausi, kaip iskrenta deguonies kaukes... Emiau dairytis, ar ir kitiems tas pats, bet visi tokie ramus... Taip ir nesuprantu, kas ten buvo - gal cia del nestumo mane tokie pojuciai apniko? O tuo tarpu skaiciau laikrasti, tikrai idomu straipsni, ir nejauciau kas vyksta aplinkui - todel faktas, kad visa tai galejo ivykti del baimes ar nerimo, irgi atkrenta. Taip ir analizavau visa likusia keliones dali, aks ten buvo

O kai lektuvas nusileido, apsiverkiau. Tekina isbegau is terminalo pas savo vyra, ir verkiau nebezinau is ko: baimes, ar dziaugsmo, kad viskas baigta

Dabar net siurpas nupurto, kad po menesio vel skrist...
Jauciu cia nestumas mane tokia jautria daro, kitu atveju nezinau kaip cia ateityje su tais skraidymais bus
QUOTE(Zvirbliuke @ 2004 01 27, 12:12)
O dabar vien mintys apie skrydį kelia šiurpą. Ypač kai suvoki (na ir kam taip domėjausi

), koks pavojingas yra pakilimas ir nusileidimas, kas gresia tuo ar kitu atveju...
Tada pasidomek ir autoavariju statistika, ir suzinosi, kelesdesimt kartu pavojingiau vaziuoti masina ar autobusu, ir kokia nedidele tikimybe yra pajusti aviakatastrofa