Suprantu tave,
lavista. Apturejau ir as viena baisu skrydi... Tada pirma karta gyvenime pajutau mirties skoni burnoje. Vis negalejau patiketi, kad va dabar esu kazkur danguje, tarp svetimu zmoniu, virs svetimos zemes, ir ateina galas. Buvo kaip blogas sapnas, is kurio tu pabundi, o cia negali pabusti, nes tai tikrove. O buvome mes pakliuve i uragana, lektuva mete, kaip popierini (neperdedu), as net nesugebejau iziureti viso vaizdo, taip viskas vartesi ir kratesi. Salia manes sedejo kazkoks vyras, tai vis stverdavo uz mano kojos (netycia, zinoma...). Zaibas kaip trendavo i lektuva, tai tas zemyn nezinau kiek metru krisdavo ir taip kokia 15 minuciu. Visi islipo is lektuvo pazaliave. Nusileidusi paskambinau savo vyrui ir apsiblioviau. Per ta skrydi numeciau tris kg! Bet sekancia diena turejau skristi vel . Kadangi lektuvas buvo didelis ir oras geras, tai teko ikalti valerijono ir nebijoti.
. Kokiame čia krašte įvyko? Uraganus turėtų prognozuoti ir neskristi tokiu oru.....