Išpažintis Krikščionybėje

na rodos ne taves klausiau
as zinau tik viena buda, vieninteli

Ups, atsiprašau, tuoj ištrinsiu
Matyt, kiekvienas težino vienintelį būdą ir ties juo apsistoja

Pasidalink tuo vieninteliu budu. Gal pasinaudoti bus verta? juk vienitelis kaip ne kaip

Pritariu tai Sandle minčiai, kad ne būduose esmė. Jų daug - kikeviena religija turi savą dvasinio apsivalymo ritualą ir kovos su savo mažuoju ego metodiką. O jei dar pridėsime ezoterines praktikas... Ir visi tie būdai, mano manymu, yra lygiaverčiai, nes visi jie turi savo privalumų ir trūkumų. Svarbu, kaip žmogus jais naudojasi, kiek jis yra pasiryžęs susitikti su žvėrimi savo viduje, kiek jis nori keistis ir kiek pasiryžęs dirbti su savimi.

Sveikutes,
Issakysiu savo nuomone del ispazinties, o tiksliau del kunigo.
Mano manymu, atgailaujant (nuosirdziai) kunigas yra ne tik kaip dvasinis mokytojas, bet jis taip pat padeda apsivalyti. Vis tik dvieju zmoniu malda yra stipresne. Ir jei tas antas zmogus yra tyras, jo maldu poveikis yra dar stipresnis apsivalime. Tada kunigas veikia tarsi laidininkas, kuris atveria i tave langa dieviskai sviesai prasiskverbti.
Jei atgailauji vienas ir esi rimtai nusidejes, tavo maldos gali sunkiai prasiskverbti per tamsa. Tuomet jautiesi, lyg tavo maldos lieka neisklausytos.
Cia mano pamastymai...

Visos maldos yra išklausytos. Nebūna maldų, kurios plaukiotų po eterį neišgirstos.
Bet kuri malda-kreipimasis į Dievą yra išgirsta, nesvarbu, kaip nusidėjus jautiesi. Jei jau kreipeisi, būk tikra, kad girdi

Kaip kunigas gali padeti apsivalyti?
Sutinku kad dvieju malda stipresne, taciau is kur tu zinai ar tas kunigas tyras ir nuosirdus su tavimi? Artimas zmogus kuriam sirdis skauda del taves gali buti didesne nauda. O malldos visos isklausomos ir nuodemes atnestos su atgaila atleidziamos, tam tarpininku ar laidininku nereikia. Nereikia bijoti kontakto su Dievu, Jis gi myli mus savo vaikus, todel eikime pas Ji tiesiausiu budu, o ne per kazkokius tarpininkus.
Kataliku baznycia saugo zmones nuo tiesioginio kontakto su Kureju, prigalvojusi kruvas apsaugu ir barjieru, o po to stebisi kad zmones Dievo bijo. Dievas yra Meile, mes esame jo kuriniai, todel nereikia kad kazkoks kunigelis atstatinetu krutine uz musu nuodemes, mes patys puikiausiai galime tai padaryti

Būdas, esmė...visa tai susikalbėjimui. Tai reikia kunigo išpažinčiai ar ne? Kalbėjau, kad išpažinčiai nereikia tarpininko, štai ir visa esmė
Papildyta:

ir tu šioje vietoje teisi. jei "šuns balsas į dangų neina" , jei sėdi m...le iki pat ausų, jei per problemas negali fiziškai net susikaupti maldai... Tuo atveju šviesesnis tarpininkas gali truktelt už ausų. Tik visą gyvenimą taip vienodai elgtis tikrai nėra prasmės. L.Hay rašė, kad "yra bent 236 būdai, kaip išplauti indus, tik žmonės užsispyrę naudoja vienintelį ar kelis, neieškodami gerasnio, veiksmingesnio"

Be tavo sutikimo joks tarpininkas nepadės. Pirmiausiai reikia pačio žmogaus nutarimo, sutikimo kreiptis. Viskas prasideda nuo pačio žmogaus.

Mano manymu, tai priklauso nuo žmogaus ir jo santykio su tikėjimu. Jei tas santykis yra labai tiessmukas, jei žmogus nenori gilintis, bet nori gyventi pagal Dievo žodį, jam tarpininkas nereikalingas. Parašyta nesvetimauk, ir taškas. Jei svetimauju - pasakau sau, kad nuodėmauju. Dievui išpažinties nereikia, prieš jį mes ir taip nuogi,jos reikia mums.

Bet jei žmogus ima gilintis į save, į savo santykį su Dievu,į tikėjimo tiesas, jamreikalingas tarpininkas, kuris padeda ne išpažinti padarytas nuodėmes (t.y. išklausyti), o pamatyti tas nuodėmes savyje. Pavyzdžiui, sakau sau, kad man apsivalgymas ne nuodėmė, kad taitik kunigų pasaka bobutėms, kurioms reikia paklusti kažkam. O aš esu laisvas, man nereikia paklusti. Bet kiekvienas nurodymas, kuris išpirmo žvilgsnio reikalauja paprasčiausio paklusnumo,slepia savyje gelmę.Tuomet kaiptik tarpininkas, kitas žmogus, kuris paskyręs savo gyvenimą dvasiniam keliui, gali padėti pamatyti savyje tą nuodėmę, išaiškinti, kad už viso to slypi ne neharmoningas, iškreiptas santykis su aplinkiniu pasauliu, savo kūnu ir savais poreikiais, o disharmonija žmogaus viduje yra lyg debesis, trikdantis santykį su Dievu. Kartais tiesiog nematai savo nuodėmių, ir būtent kunigas per išpažintį gali padėti pažvelgti į save kitomis akimis, ne mažojoego akimis, iš šalies.

Galbūt, kai žmogus pakankamai toli nuėjęs, jau po susitikimo su savuoju šėšėliu - vidiniu žvėrimi, vėl gali dirbti su savimi savarankiškai. Tam reikia, mano manymu, neeilinio išmanymo ir stiprybės.

O atlikti ezoterines apsivalymo ir atgailos praktikas galima taip pat mechaniškai, kaip ir nueiti išpažinties vardan išrišimo - pliusiuko. ir tarptokių "atgailų" galima dėtilygybės ženklą.

Pritariu nuomonei, kad maldos girdimos visos, tik gal ne į visas atsakoma taip ir tada, kaip ir kada mums norėtųsi. Be to, kiek žinau, išpažinties tikslas nėra geresnė savijauta (čia tik margarino "Vilnius" reklamoje taip ). Ar eisi pas kunigą, ar ne, turi tikėti, kad tavo išpažintis įmanoma tik per tiesioginį ryšį su Dievu, o ne kad kažkoks žmogus kažką už tave padarys, kad Dievas tave pastebėtų.
Papildyta:

Ne visi.
Papildyta:

Vertingų dvasinių patarimų galima išgirsti ir pamokslų klausantis, ir šiaip pabendravus su dvasininkais, o tarp "piktas dėdė" ir "artimas draugas" visgi yra visa skalė ir bet koks dėdė, kad ir ne piktas, vargu ar gali kaip rentgenu peršviesti tavo gyvenimą. Jo įžvalgos yra jo įžvalgos, bet jei kažko prisidirbi, ar ne prasmingiau eiti pas tą, kuris kadanors buvo prisidirbęs panašiai, o ne vien sąžiningai atitrynęs seminarijos suolą?