Ryšys su vaikais kuriuos trumpai maitino krūtimi

vienas sekina, kitas ne... nuo situacijos, nuo zmogaus priklauso...

zindymas jegu tikrai neprideda. O esant ligai, kai organizmas visa savo energija turi skirti kovai su ja, tai zindymas net ir labai sekina.
Man prie gimdos uzdegimo temperatura buvo 40, o atsikelusi is lovos po keliu zingsniu alpdavau.

Dažnu atveju pradedam ne nuo to.

Mama sako "neturėjau pieno". Normaliom sąlygom tai nelabai realu. O kai papasakoja, kaip gimdė, kada vaiką pamatė pirmąkart, kokių buvo problemų su žindymu - tada ir paaiškėja, kad visai realu, kad pieno gamyba jai sustojo. Bet ne dėl to, kad pieno nebuvo/nėra, o dėl to, kad vienetams tokiose situacijose savaime, be didesnių pastangų, viskas su pieno gamyba susitvarkytų. Ir tai visiškai suprantama situacija. Tik tokia situacija neturėtų būti vadinama "neturėjau pieno", o "apsunkinta žindymo pradžia", "problemiška žindymo pradžia". Ir pernelyg dideli apibendrinimai paslepia svarbias detales, ir trukdo aiškiai suprasti situaciją.

Gražių švenčių!

Moderatoriai išregistruoja tada kai paprašai, nemėgstu kaupt informacijos apie save, be to tai ne jūsų reikalas . Kaip ir zipzip, taip ir jūs parodote apie save labai daug, lįsdama į asmeniškumus Niekada gyvenime nelysčiau pas žmogų į žinutes paskaitalioti tik tam, kad geriau oponuoti, arba rašyti ne į temą, prisimininus už ko labiau griebti
Beje, ne jūs pirma rašot, kad mane kažkas išregistravo, nesupranto šio "fakto" reikšmingumo. Paaiškinkit
P.S. Šiaip tik Auges išregistruoja. Prašyčiau įrodymų, kur mane dėl bendravimo kultūros išregistravo kokie nors moderatoriai. Taip, jūs mane sunervinot, sveikinu. Nes esu drabstoma purvais dėl NIEKO, net ne dėl to, kad maitinu, nemaitinu, turiu ryšį ar ne. Išsiregistravus esu daug kartų, ir dar daug kartų išsiregistruosiu ir vėl tuo pačiu niku būsiu. Taip jau aš pripratus ir taip man patinka, nesuprantat, nereikia, bet nesąmonių nekalbėkit. Pradėkim vienas apie kitą pasakas kurti.
Vienai nedrąsu? Tingiu net vargti atsakinėti Kažkokie nebe į temą blevyzgojimai, nesusiję su MP, jo nauda, čia ne pasiginčyt ateinu, o kalbėti apie rūpimus dalykus ne tik sau, bet ir kitiems, kurie neapsisprendę (pvz dėl žindymo). O dabar pasiklauso, na taip, gal ir tiesą sako, va kiek daug nemaitina, vaikai sveiki, kam čia vargt, miltukų pamaišiau, sugirdžiau, toliau pučiu į akį, patogu, vaikas ilgiau miega Jokių krizių, nebent piniginių Jei nemaitinčiau, savim nesididžiuočiau, na bet kas kaip moka, tas taip šoka.
O tiek kurie negalėjo dėl ligų ir pan., manau net nekalba, nes sąžinė graužia tada, kai nepadarai visko, ką galėjai padaryti. Hau

Silvute, dėl to vežiaus į ligoninę pientraukį, kad jei negalėčiau dėl kokių nors bėdų maitinti, ar neimtų krūties (kitų prisiskaičius ), duočiau iš buteliuko, arba išpilčiau, jei gaučiau narkozę. Buvau viską apsvarsčius, apsiginklavus daug kuom, ir kompresais speneliams, atspeniams, buteliukais, espumizanais, valerijonais, netgi kopūstų lapų turėjau, žodžiu, gal kvailai kažkam atrodo, bet užtat maitinu ir dėl to gal ne taip krūtis skaudėjo. Internete toj pačioj ligoninėj ieškojau daug medžiagos ir skaičiau skaičiau skaičiau.

Faustuk, visi skausmai su laiku užsimiršta. Mano puseserė vos iškentėjo neštumą (labai buvo sunki pradžia, vaikas gimę neramus visą laiką verkė, man atrodo ir maitint negalėjo.... Reikėjo dešimt metų, kol ryžosi antram vaikeliui - dabar džiaugiasi motinyste - supa savo dvimetį sunelį.

Dėl žindymo - jis net pirmom dienom NETURI būti kančia - nebent kaškas yra negerai arba su mamos sveikata arba su žindymo technika. Tau paprasčiausiai nesigamino hormonas, atsakingas už pieno ištekėjimą - raumeninga krutis buvo ne pre kuo Taip būna, jeigu vaikelis neteisingai apžioja krutį, mama stresuoja ir įsitempia, arba tiesiog kaškas yra negerai su tavo sveikata (man atrodo, tų hormonų gali būti mažiau pvz dėl cezario) . Tada gaminasi pienas, bet jis neišeina - dėl to vaikas skausmingai žindo, pieno neištraukia, skauda, o susikaupęs pienas spaudžia krutį, gali vykti uždegimas, pienas gali pradingt... . Aš nesuprantu, kodėl ligoninės personalas negalėjo-nesugebėjo padėt, ar iš tikųjų mes dabar visada dėl žindymo problemų turime kreiptis tik pas super specialistus kaip Ėglė arba Daiva - jug tai bendrai įeina į akušerių kvalifikaciją!!!

Silvute - turėjai labai sunkų patirtį ir tikrai davei vaikams geriausią, ką galejai Ir jeigu rimtai sergi ir neturi galimybes žindyt, manau tikrai neturi sielvartauti, kad va - negalėjau kaško vaikui duot... Nes tai - nelaime, o nelaime visada paveikia VISUS šeimos narius - nuo tečio iki kūdikio

Dabar grįžtam prie ryšio
Klausimas visoms dalyviams - kaip jūs apibūdinant ryšį su vaiku. - čia kas - ypatingas prisirišimas, šilumos jausmai, sugebėjimas suprasti?

Svetima, ale kokis jaunimas izulus siais laikais, ne? Nemaniau, kad kazkada sulauksiu tokiu pastabu. Turbut reiketu priimti kaip komplimenta.

Miela Abo, kai uzaugsi, tai suprasi, kad ne tas stiprus, kas garsiau rekia ir kieno zodis paskutinis. Svenciu proga linkiu vidines ramybes, o jei dar pati maitini, tai trigubai tos ramybes linkiu. Pasitikejimo savimi ir ramybes.

Natuke, atsakant i klausima. Kas man rysys su vaiku? Viskas, ka Tu isvardinai, ir dar daugiau. Dar- tu siltu jausmu stabilumas, pasitikejimas, gebejimas atsisakyti kazko neskaiciuojant "tu man-as tau".

Tik kuo daugiau apie tai galvoju, tuo tvirtesne mintis, kad su maitinimu tai susije silpnokai. Kaip ilgo maitinimo sallininkes pamatuoja ta "stebuklinga rysi", ka duoda maitinimas (be sveikatos ir patogumo)? Fizini rysi. Yra tevai, kurie savo vaikus myluoja ir "niancina" (cia mes is tokiu, nesiojam, niurkom, buciuojam istisom dienom, net paaugusius ...), o yra tevu, kurie elgiasi santuriau. Sakykim, ir tie, ir tie vaikai vienoda laika buvo maitinami. Bet ju santykiu su tevais skirtumas butu akivaizdus.

Maitinimas- tik vienas nedidelis epizodas vaiko gyvenime (fizinio artumo prasme). Jei to fizinio rysio nera, ji kompensuoja kitoks kudikio mylavimas, nesiojimas ant ranku, kalbejimas graziu zodziu, kasdienis prisipazinimas meileje... Sakot- maitinancios mamos ir vaiko rysys ypatingas. Ziuriu as i savo seimyna- mano ilgai maitinta, nesiota, myluota ir vis dar myluojama dukra tvirtesni rysi turi su... teciu . Jie kartu ir kartu. Jai jau vienuolika, jie turi savu paslapciu, turi savus filosofinius pokalbius, keliones tik dviese... Zinau, kad ji mane labai myli, kad mokyklos rasineli apie geriausia drauge skyre...man . Bet vat ta sielu giminyste matau labiau tarp jos ir vyro. Jie labai panasus charakteriais, polekiais, energija. Zodziu, susikukave. Na bet juk as ta "Maryte Melnikaite", kuri maitino vaika. O vyras, kaip galima speti, ne. Tai kaip cia dabar? Arba antras kito mano vaiko pavyzdys- vel atskira istorija, vel argumentai labiau remiantys kitas artumo priezastis, nei maitinima. Ir daugybe pavyzdziu aplink.

Kokios isvados seka, mano galva. Didziausia isvada- esame teritorijoje be konkreciu taisykliu. Maitinimas santykiams su vaikais nemaiso, bet "statyti" tik ant jo tikrai neverta. Jis yra nulis, palyginus su nuosirdziu rupesciu vaiku ir protingu jo auklejimu. Tame dalyvauja ABU tevai.

Ir dar- kiekvienas musu "kinderis" yra su siurprizu : jau gime jie turi charakteri ir sudetinga dushia. Ir reikia susitaikyti su tuo, kad tu esi ir isliksi savo vaiko mama, zmogus, negailintis savo gyvybes del jo, bet tai negarantuoja, kad busit dvi artimiausios dushios. Vaikas gali atrasti sielu giminyste su kitais zmonemis. Gal su vyru. Gal su savo vaiku. Ar, ko labiausiai nuosirdziausia linkiu savo vaikams, su savo sutuoktiniu.

na asmeniškai manęs tai nesekina, netgi sakyčiau pridėjo man sveikatos. per 1,5 m kol žindau sirgau tik 1 kartą (kažkokį snarglių ir kosulių virusą pasigavau su visa šeima kartu), kraujas labai geras, hemoglobinas itin aukštas, jaučiuosi puikiai, nors kasnakt it 1-2 kartus atsibundu žindyt. bet kai prisimenu pačią pradžią - 1,2 mėn, nu tikrai nelengva buvo, silpna, neišsimiegodavau. bet gi čia po nėštumo, gimdymo organizmas nusilpęs, normalu kad nesijauti kaip ką tik gimus
Papildyta:

na aš savo ryšį su mažyliu apibūdinčiau kaip ypatingą prisirišimą - nu pasiilgstu jo jau po 2 val nematymo , mane užlieja palaima, kai jis bėga prie manęs pasiguost, glaudžiasi, ieško krūties . o suprantu irgi iš verksmo tembro net. man rodos, kad nežindyto vyresnėlio taip gerai nesugebėdavau suprast , ir jis prie manęs taip pat nebuvo taip stipriai prisirišęs kaip mažylis . nežinau, gal jau čia ir atsiminimai kiek išblėsę, bet man rodos, kad mūsų ryšys su mažyliu, kurį žindau yra kažkoks ypatingesnis, nei kad buvo su verseniuoju, kurį žindžiau labai trumpai.
bet iš tiesų turbūt to ryšio buvimas / nebuvimas pasirodo kur kas vėliau, gal net kai vaikai suauga . o kol maži tai sunku iš tiesų kažką tikro spręst

sutinku su visomis Jusu issakytomis mintimis

Pati strakalioji, pati purvais drabstais-pasiskaityk savo pačios postus dar kartą ramioj aplinkoj, juose pamatysi ir visus "įrodymus"
Papildyta:


Sakyčiau įžvalgus tas jaunimas-man su tavim kažkaip irgi drąsiau paliko
Papildyta:


Tai apie ką tada tema?
Kai kas jau labai rimtai samprotauja apie ypatingą ryšy su savo kelių mėnesių kūdikėliu, dar su įsitikinimu, kad tas ryšys toks ir liks ateinantį penkiasdešimt metų

Kas būs po 50 metų niekas nežino, kai tuokiesi taip pat jauti ir melę ir didžiausį ryšį, bet santykiai su laiku keičiasi, ir į gerąją ir į blogąją pusę.

Kalbant apie ryšį su kūdikiu... Nuo kuo jis priklauso... mano supratimui, mažas vaikas pirmiausiai išmoksta pasitikėjimo, sužino, ar pasaulis yra saugi vieta. Sužino jis apie tai, kai jam artimiausias žmogus, mama patenkina jo poreikius, kai niekas nepriverčia jo kentėt. O kūdikio poreikiai yra elementarus - jam reikia šilumos, maisto, paguodos, fizinio artumo su mylinčia mama - jos gliebio ir bendravimo. Mažiausias kūdikis sugeba parodyti, ko jam dabar reikia, o jautrus tevai - atsakyti ir pasirupinti. Kuo daugiau tevai reaguoja į vaiko neverbalinius "prašymus", tuo daugiau mažylis ir kitą kartą stengiasi mamai pasakyti, ko jam reikia. Toks yra pirmas jo ryšys su pasauliu, su mylimais žmonemis. Per vaiko pagrindinių poreikių supratimą ir patenkinimą.

Žindymas yra ypatingas tuo, kad per jį yra vienu metu patenkinami keli poreikiai - ir maisto ir šilumos ir fizinio artumo ir paguodos. Plius visą tai - iš vieno šaltinio - mamos. Plius mama, jeigu žindymas vyksta sklandžiai, jaučia ypatingą šilumą žindymo metų, jai prisirišti prie kūdikio padėda ne tik šiaip meile vaikeliui ir buvimas šalia, bet ir hormonai, kurie išsiskyria žindymo metu.

Dar vienas dalykas - žindomo vaiko poreikius patenkina jo mylimas žmogus - mama-per-žindymą. Jeigu kūdikis nežindomas, jo alkio poreikį patenkina gal būt mama, o gal būt tetis, auklė, kitas asmuo, per daiktą - buteliuką. Galiausiai vaikui alkio patenkinimas gali asocijotis būtent su buteliuku... Dabar čiulpimo refleksas - šis poreikis yra patenkinamas čiulptuku - su juo dažnai ateina ir nusiraminimas ir paguoda vėl gi daiktas Dar nusiraminimui galima prisiglausti prie marliuko ir griaužti anklodelės kraštą... daug nusiraminimo būdų, nesusijusių su mama. Tai ne tik silpnina ryšį, bet ir ugdo asmenybę, labiau prisirišusį prie daiktų, jieškančių paguodos iš daiktų, on ne pas mylimus žmones...

o tai tetis yra svetimas ir kudikio nemylimas zmogus. Nereikia saves taip idealizuoti - tevas sugeba lygiai taip pat kaip mama pasirupinti kudikiu, is elgesio suprasti ko jam truksta ir t.t.

P.S per sias iseigines darkart isitikinau, kad zindymais visai neitakojo rysio su vaiku. Po savaites nesimatymo mano penkiamete man nuo keliu nulipti nenorejo, jau seniai bepatyriau toki demesio reikalavima.

Natuke, o nemanai, kad toks mamos susireiksminimas ir maitinimo iskelimas kaip svarbiausias kazkokiu ateities problemu sprendimas (su kuo galeciau nuosirdziai gincytis, ypac su paskutiniu sakiniu) gali indikuoti, kad pati mama turi problemu? Paaiskinsiu, ka turiu omeny.

Zmogus troksta buti vertinimu ir kazkam reikalingu. Vieniems svarbu buti vertinamam darbe, kitiems- salia tureti zmogu, kuris juos beatodariskai myletu, kazkas toki savo poreiki patenkina visuomenine veikla, o visai beviltiskai komplesuoti tokia paguoda ir "reikalinguma" randa visokiuose "tikejimo zodziuose".

Kas nutinka daznai nesciai ir jaunai mamai? Supermamoj yra n istoriju, kaip nestumo metu moterys priauga tonas, paslija ju nervinis stabilumas, suprasteja santykiai su vyru, jos jauciasi (o daznai ir is tiesu tampa) nepatrauklios (o tai artima- nereikalingos) savo vyams. Be to, jos nedirba, praranda ta moralini pasitenkinima is jos darbo teikiamos naudos. Daznai susilpneja rysiai su draugais, ypac, jei jie neturi vaiku, o kitoms poklabiu temoms su jais tiesiog tingisi deti pastangas. Kaip jauciasi tokios moterys nestumo pabaigoje- pasimete ir nereikalingos.

Ir stai gimsta kudikis. Bejegis, mazutis, nepypsintis "mama, paziurek i veidrodi, kaip tu atrodai, nusipirk treniruokli, bliambacki- susisukuok bent pagaliau, issiskalbk tas pieno demes ir pradek skaityti pasaulio naujienas, tundra, o tai geda viena tokia motina" ir neturintis pretenziju del jos gaunamu pinigu kiekio, jos "sedejimo namuose ir nieko neveikimo". Aleliuja. Atsiranda zmogelis, kuris absoliuciai priklausomas nuo tos moters, be kurio jis neisgyventu. Aisku, su viena salyga- ji turi buti vienintele maitintoja. Stish teciai nuo vaiko su vandens buteliuku- dabar pasireiks MOTINA. Nieks taip nepasirupins vaiku, nepanesios jo, nepamyluos, kaip motina, neuztikrins jam saugumo jausmo, nes ji turi, persiprasau, papus.

Kudikis tokiai pasimetusiai moteriskei duoda ne tik reikalingumo jausma. Kudikis- puikus pasiteisinimas daugybeje situaciju, kurias tingisi ar neuztenka ryzto spresti. Kunas apleistas- tai gi ner kada, gi del vaiko viskas dabar. Makaulei atostgos - oi, vaikas visa mano laika atima. Su vyru santykiai nesigauna- gyvulys, nesuvokia, kad gi as- Motina visu pirma. Seni draugai uzmirso- asilai, patys neturi vaiku, tai man pavydi, arba siaip sukvailejo.

Pirmas pusmetis- maitinu, nes taip gydytojai rekomenduoja. Antras pusmetis- maitinu, nes gydytojai nedraudzia. Antri metai- maitinu, nes vaikui to labai reikia, gi as matau geriausiai. Treti, ketvirti, penkti metai- reikia maitinti, nes saunieji zulusai taip daro.

Didele pagunda padaryti is vaiko nuo saves kuo labiau priklausomu, jaustis vienintele ir nepakeiciama bent jau siam vieninteliam zmoguciui. O is tiesu, tai daznu atveju po tokia isitikinusia motina maitintoja slypi kompleksiux- baime tapti niekam nereikalinga.

Rysi su vaiku ne MP uztikrinti reikia, mano galva. Rysi su vaiku uztikrina n dalyku apie kuriuos jau rasem cia. Net tokie netiesioginiai dalykai kaip grazus tecios ir mamos santykiai labai smarkiai prisideda ir prie graziu rysiu su vaikais, ir prie ju saugumo jausmo uztikrinimo. Ir mamos pavyzdys, kaip atsidavusios, bet savarankiskos asmenybes irgi vaikui gyveime pades.

Zinokit, pasiziuri kartais i tas uzkietejusias "maitinimo iki pilnametystes" salininkes, ir nesupranti, kuris cia kuri valgo- vaikas mama, ar mama vaika.