Ryšys su vaikais kuriuos trumpai maitino krūtimi

... ale tikrai, kai paskaitai analogiškas diskusijas, gali taip pasirodyti.
Bet jei jau iš savo varpinės žiūrint ir šnekant, niekada nesureikšminau žindymo ir nesusireikšminau pati. Man tai norma, natūralu ir būtų keista, jei būtų kitaip. Neturiu nė vienos iš paminėtų galimų psichologinių problemų, o jei kurios ir yra, tai jos egzistavo dar iki vaikų atsiradimo, ir neprisidengiu vaikais ar žindymu, kad tai pateisinčiau.
Suprantu, kad diskusijoje vyraujant kraštutinėms nuomonėms, gali pasirodyti kitaip, bet man tai tiesiog kontra-argumentų pateikimas ir tiek.

O negalvoji, kad jeigu seimoje vyras jau taip tai moteriai sako, susisukuok, paziurek i veidrodi, ko cia bergzdziai namie sedi, tai jau bendravimo krastutinumas? Tai nenormalu. Skirtis reiketu, vyra keisti . Tai vyksta ne kiekvienoj seimoj kurioje laukiasi ar maitina mp.

Na manau, geriau yra aptarinėt kraštutinumus, negu vieną kitą žemint kaip ankščiau temoje Pradėjau rašyt, o paaiškint daugiau, ką turiu omeny turbūt negalėsiu, nes jau nebeturiu laiko

Tik trumpai. Kalba buvo apie mažąjį kudikėlį, kuriam mama yra VISAS jo pasaulis. Taip, gali įvykti nelaime, jis gali būti atskirtas nuo mamos, bet tai jam yra didžiulis stresas. Tetis, seneliai, ligoninės seseles pagaliau taip pat gali pasirupinti kūdikio poreikiais, bet jam reikia vieno žmogaus, per kurį jis bendraus su kitais. Nors mažylis gana staigiai atsiskire fiziškai nuo mamos, psichologiškai tas atsiskirimas užima ne vienus metus. Vaikui augant, keičiasi ir jo poreikiai. Taip pat ir poreikis bendrauti su šeima, draugais.... Patys žinot, lapšelyje mažyliui sunku, o trijų-keturių metų bendraujantis vaikas nori būti tarp vaikų.

Dar dėl tų poreikių patenkinimo - būtent jeigu nera mamos arba mama nebežindo - apie juos svarbu nepamiršti, surasti būdus pasirupinti vaiko poreikiais ir nepamiršti, kad nors pradžioje jų pagrindiniu šaltiniu turi būti mama arba nelaimės atveju - ją atstojantis mylintis žmogus.

Dėl psichologinių problemu - tai kas jų neturi Gal jums atrodo, daug sveikiau yra nutraukti pienuką arba dar geriau padaryti mišinuką ir duoti tečiui pagirdyti mažylį, kad jis taip pat pasijustu mama Arba dar geriau - leisti tečiui keltis naktį ir duoti vandens verkančiam kudikiui, kad mama galėtų išsimieguoti ir pagaliau apsitvarkyti... Nežinau... Tetis žinoma gali ir turi dalyvauti kūdikio ir mažo vaiko auginime, bet mamos jis neatstos.

Dar - keičiasi, auga vaikai, keičiasi ir jų santykiai su kitais, keičiasi jų poreikiai. Mama negali išlikti tame pačiame lygyje - būti tik "maitintoja - guodėja", santykiai keičiasi. Dvimečiui svarbiau už žindyma gali būti skaitymas, žaidimas kartu, galimybe mamai "padeti". Jeigu mama lieka ta pati, kaip ir pradžioje - tik žinda ir nešioja, "vežioja darželinuką lopšyje" - nereikia tikėtis labai gero ryšio Arba jeigu mama išmaitino iki metų-dviejų ir viskas, vaikas į lapšelį mama į darbą, vakare visi pavargo, žiuri tv - artumo nereikia tikėtis.... Dėl to ir sakau - žindymas yra svarbus pirmas laiptelis santykiose su KŪDIKIU, jeigu jo nera, jį galima pasistengti kompensuoti, bet tai tik PRADŽIA.

tetis ir neturi keisti mamos. Ir nekeisdamas mamos tevas gali pasirupinti vaiku lygiai taip pat kaip ir motina, nes tai yra jo vaikas.

Šita pastraipa geriausia

Aš kitoj temoj kažkaip netyčia apie indėnus, tu apie zulusus..Kažin iš kur čia dabar tokios asociacijos kyla, paskaičius šitą temą



Kaip supratau ne vyras tai sako, o balsas iš pasąmonės

Alfa, tu perdaug neužlankstyk-bo ne ta liaudis-supranta viską paraidžiui..
Gavai iškart ir patarimą



Daug kartų bandžiau parašyt nuoširdžiai savo istoriją, bet dabar supratau, kad be reikalo...Ne taip reikia su manjakėm kalbėt...

Todėl toliau, jei jau rašysiu, tai tik tam, kad pažemint, pasityčiot arba šiaip pasilinksmint..Nes jūs to vertos

Svetima, nesuprantu, ką aš tau padariau

Linksminkis linksminkis, gaila man taves

Svetima, manrods, pats laikas skelbti savo saskaitos nr.- 2 proc. niekam dar nepamaise.

Taigi auginu du bernus ir maitinau juos labai skirtingai. Kai gimė vyresnysis, buvau nusiteikusi maitinti ilgai pati, nepirkau jokio mišinuko, tikėjau visom kalbom, kad svarbiausia- norėti. Iš pradžių atrodo viskas buvo gerai. Tik keista buvo, kad mano vaikinas žįsdavo iki valandos, kai bendraamžė daugės mergaitė pasisotindavo per daug trumpesnį laiką. naktimis irgi keldavosi dažnai, tiksliau vos ne visą naktį praleisdavo prie krūties. Vieną vakarą pradėjęs valgyti pradėjo verkti. Buvo pusantro mėnesio. Ir vienaip ir kitaip bandžiau maitinti, o jis patraukia, paleidžia krūtį ir verkia. Paspaudžiau, ir neišlašėjo nei lašelio pieno. Vyras buvo tuoj pat išsiųstas į parduotuvę mišinuko. Galiu pasakyti, kad tikrai nebuvo jokio streso ar pan, dėl ko galėjo pienas dingti. Išgėrė vaikinas visą normą ir užmigo. Buvo pirma naktis, kai išmiegojo atsikėlęs tik kartą. Aišku, bandžiau ir toliau siūlyti krūtį, bet porą kartų patraukęs, spjaudavo. Taip perėjom prie mišinuko.
Prieš gimstant mažiukui, nusiteikiau, kad bus panašiai. Prisipirkau mišinuko, buteliukų ir pan. Bet jį maitinu iki dabar ir pienas kartais bėga srove. Kartais gauna mišinuko, bet nedarau iš to tragedijos.
Dabar apie ryšį. Mano vyresnėlis be mamos negali niekur.Ir taip yra nuo pat pradžių. Jis norėdavo būti tik su manim, sėdėti tik šalia ar ant kelių. Dažnai dabar.prieina, apsikabina, prisigkaudžia. Kalba apie tai, kad mane myli ir pan. Perka iš savo kišenpinigių man dovanėles, gėles. Visada atviras, nuoširdus. Kas bus vėliau, nežinau. Apie mažių sunku ką dar pasakyti. Bet jeigu namie esam ne vieni, aš reikalinga tik, kai reikia valgyti arba užsigauna. Taip mieliau būna su tėčiu ar broliu.

Taigi tikrai nepriklauso ryšys nuo to, kek laiko maitinai vaiką. Tai lemia tik bendravimas ir vaiko charakteris.
Jūsų teisė nesutikt.

man stai sitas postas kvepia kokiu tai... hmmm... nezinau, kazhkas labai labai nenaturalaus, daug isvedziojimu, ale ar yra tiesos... Koks dar mamos susireiksminimas? koks dar "reikalingumo noras", koks dar "jaustis vienintele ir nepakartojama".. gi viskas daug paprasciau - gamta taip sutvarke, motinos pienas yra sveikiausias maistas ir ne tik, maitinant issiskiria oksitocinas ir bla bla bla, aj, viskas paprasta ir naturalu,nuo senu laiku zinoma, kam eit aplinkui, jei galima tiesiai?



prie ko cia stebuklingo "maitinimo salininkes pamatuoja"? Daug sykiu (tamstos supeiktosios) daugiavaikes apsiskaiciusios mamytes pateikinejo faktus, tyrimus.. o oponuojantys atsakymai i tai.. as nemanau.. as galvoju kitaip.. o vat mano vaikas...
Jei viskas butu taip paprasta, pasakai, as taip negalvoju ir pasaulis pasisuka, taip kaip tu galvoji.. Deja deja, gamta gyvena savo gyvenima, to kas naturalu nenugincysi jokias "as taip negalvoju", ar vienetiniais pvz. is savo seimos, gali nebent pati save itikint, ar itikint panasias i save..
Ir skaitant sitas diskusijas po truputi aishkeja, koks maitinimas svarbus, negalejusios maitinti ar del neaishkiu problemu maitino atsisakiusios moterys truks plys turi rasti pateisinimu sau, tokiu nesant- juos susikurti. I patarimus, ar gilinimasi i nemaitino priezastis - reaguoja labai skausmingai. Gi jei neskaudetu, neieshkotu tarp eiluciu nesamu priekabiu ir nesistengtu nukreipt temos.

ir dar, ne i tema


nu klausykit moteros, is kur Jus traukiat toki matinancios mamos portreta? kas cia per nesamone? ir tiesa pasakius, tie atsikartojimai jau pradeda erzint, kodel maitinanti mama vaizduojama kaip nevykeliu nevykele? Tai mitas, vartotojishkai visuomenei labai naudingas stereotipas... Manyciau LT ilgesni laika maitina butent apsiskaiciusios, issilavinusios ir pakankamai daug pasiekusios mamos, brandzios asmenybes.
nemegstu lyst i asmenishkumus, nemegstu pateikinet pavieniu pvz... bet mano aplinkoj maitina tik pastarojo tipo moterys.

O dabar i tema
100% pritariu paskutiniam Natuke's postui, tik nemoku taip graziai ir etiskai soformuluot savo minciu.

g00te, štai peržiūrėjau dar kartą temą, ieškodama tų pateiktų tyrimų ir faktų(kalbu apie tyrimus, įrodančius, kad žindomo vaiko- motinos ryšys stipresnis ir kokybiškesnis.) Išskyrus vienintelį paminėtą tyrimą vienoje pirmųjų Raideles žinučių, daugiau nieko, kas bent iš tolo primintų tyrimus ir faktus neaptikau.Tiek viena, tiek kita diskutuojanti pusė remiasi "....o mano vaikas...." tipo argumentais.

Kai laukiausi pirmo prisiskaičiau visokios ten .... apie tą ryšį. Visur minėjo kad vaikai ilgiau maitinti MP saugiau jaučiasi svetimoje, nepažįstamoje aplinkoje, todėl jie lengviau socializuojasi, yra savarankiškesni. Taip išeina pagal jus - turi mažesnį ryšį. Bet manau, čia jūs painiojat prisirišimą su tarpusavio ryšiu. Jei vaikas, nepaleidžia mamos rankos - tai prieraišumas, dėmesio stokos išraiška, trūkstamo kūniško kontakto kompensacija (kūdikiui labai svarbu kad jį kuo dažniau liestu, jei jam to trūksta, būdamas vyresnis jis visvien bando tai kompensuoti - prisiminkit vaikų namų augintinius, jie visuomet stengiasi prisiglausti, apsikabinti, bučiuoja rankas ir t.t.). Tai lemia vaiko emocinis jautrumas ir išgyventi potyriai, todėl teigti kad MP to neįtakoja, manau, nelogiška. Tai gali įtakoti ir tolimesnę vaiko socialinę raidą. Bet neteisinga manyti, kad tai nekintamai įtakoja, kad maitinimas MP savaime lemia vaiko ryšį, jo nebuvimą ar prieraišumą.
Tarp kitko: suaugę vyrai, kurie priklausomi nuo savo mamų (tariasi dėl visko) dažnai neturi jokio savitarpio ryšio. Tai vyras žino mamos nuomonę, kuri jam svarbesnė už jo, o va mama dažnai net nenutuokia apie sūnaus lūkesčius. Visai nenoriu užaugint tokio sūnaus .