Tėvų karšinimas (2)

Oi, tie advokatai. Buvau gal pernai pas tą savivaldybinį, su klausimu, ar gali globėjas (buvo planuojama, kad sesuo ja bus) užvaldyti turtą. Mintis buvo tokia: skaitykit Civilinį kodeksą, ko čia dar trukdot – aišku, negali.
Per tuos metus sesuo pavilkino tvarkytis globą, ir per tą laiką išgriovė visas sienas. Ir dabar šaukštai jau popiet. Esu gąsdinta, kad būsiu uždusinta vilkinamais teismais. Taigi dabar tam ir ruošiuosi.
Štai tau ir slaugymo rezultatai.

Geros visoms kloties! Užsikalbėjom mes apie tuos juruidinius žaidimus, kad pamiršom, jog tema apie karšinimą.

nu va kai ieskai tai ir randi bent pirmam laikui pagalbos turesi jei ka.kedainiuose visai nebloga advokate yra ,as mamos neveiksnuma kai tvarkiau pas ja kreipiausi.nors per savivaldibe ejau vistiek zmoniskai elgesi ,viska detalei isaiskino.galiu adresiuka ir nr.paieskot jei noresi.is bedos juk netoli nuo kauno.jei teismai bus iskart pasijieskok liudininku kurie liuditu kad butent tu mama visus tuos metus priziurejai(manau bus pliusas).man tai toks vaizdas kad tau ten specialiai trukdziai visokie daromi.manes kazkaip nieks niekada ir niekur neklause kodel mama pas mane ,kodel butent as noriu ja globot o ne brolis.sekmes.laikikis tvirtai ir nepasiduok

Keista, juk neveiksnumas nustatomas per teismą. o kviečiami į posėdį visi suinteresuoti asmenys, taigi broliai ir seserys. Ir teisėjas vis reikalauja dėl kiekvieno veiksmo patvirtinimo iš tų suinteresuotųjų asmenų. Tavo brolio gal neklausė, nes mama jau gyveno teismo metu pas tave. O man reikia ją parsigabenti.
Šiandien buvo iš Sveikatos skyriaus pasižiūrėti į buitines sąlygas. Labai šiltai bendravo. Toks vaizdas, kad „egzaminą išlaikiau“. Nors nežinau, kaip iš tikrųjų, ryt jie teikia savo nuomonę teismui, eisiu kitą savaitę pasižiūrėti į bylą. Pagal tai spręsiu, ką daryti toliau.
Apskritai, jaučiuosi labai rami. Manau, kad laikas viską sustatys į savo vietas.

O vat mes nuotoliniu būdu suorganizavom seneliui tą komisiją dėl globos. Ir ką jūs manot - ji net ėmė svarstyti, ar dar palikti tą 100lt pašalpą, nes diedukas visiškai normalus ir protingas pagal psichologės išvadas (pati komisija jo nematė, net neprašė atvesti). Mat psichologei jis aiškino, kaip pasigamina valgyti, aria žemę, skalbia drabužius ir t.t., o soc. darbuotojos įsiterpimas, kad viską daro ji, įspūdžio specialistei nepaliko. Kai parvežė namo, jis jau nebeprisiminė nei kur buvo, nei ką darė Va taip... Ir nebeaišku, ar dar ką nors bandyti mums daryti ar palikti kaip yra

Sunku įrodyti, kad būna ,,sąmonės užtemimai''. Reikia pataikyti tuo momentu.

Una Li, o tu eini į darbą (kažkaip pražiūrėjau, gal sakei)? Kas tuo metu būna su tavo tėvais?

Sveikos merginos. O mano mamą šiandien apvogė. Pasiėmė pensiją 580 lt ir kaip paprastai tampėsi su savim krepšyje. Arba ištraukė, arba pati pametė.

O jai atrodė, kad labai gudriai elgiasi (nes namie matote kaimynai išvogs ). Aišku mes jai paskolinsim, bet kaip visada dar būsiu apkaltinta, kad aš, vyras arba uošviai jai vagis pasiuntėm. Dėkui dievui tai ne paskutiniai mūsų pinigėliai. Tik vyro šiek tiek gaila, moka už mano mokslus, aš nedirbu, o dar ir mano motiną šelpti turės. Bet ką padarysi, tokia realybė.

Viena liūdnųjų senolių priežiūros dalų, nuolatos būti kaltinamam dėl įvairių dalykų, o ypač apvagintam. Mano mama irgi dėliodavosi pinigėlius kur papuolė (jai atrodydavo, kad saugiau), o paskui nerasdavo ir kaltindavo. Sykį tris dienas barėsi, kad kažkas iš mūsų paėmė jos piniginę. Atėjo po to brolis ir sako, kad mama neranda. Prie jo aš žvilgt į jos įprastą dėjimo vietą (net ne jau žinomas slėptuves), o jie ten pūpso. Ir įrodyk, kad ne tu tyčia prieš tai padėjai.
Paskui aš parneštą iš banko reikiamą sumą laikydavau atskirai supakuotus pas save, nes vis tiek viską pati pirkdavau (jai palikdavau piniginėje tik kokia 30 Lt, smulkioms išlaidoms), kad jeigu iš tiesų jie kaip nors pradingtų, tai bent ne taip būtų gaila. Bet tada buvau kaltinama, kad ,,susigrobiau''mamos pinigus, nors viską skaičiuodavau centas į centą, net čekius pasilikdavau.
Žiūrėsim, kaip bus, kai mama vėl bus pas mane. Tikiuosi, kad ligai perėjus į kitą fazę, gal tos problemos nebebus?

Simense

Gerai, kad nors pas jus galiu išsiliet ir būsiu suprasta. Deja, pas maniškę ne Alzheimeris, o šizofrenija (bent jau aš taip manau), su visom garso ir vaizdo haliucinacijom. Taigi tuos kliedesius girdžiu daugybę metų. Džiaugiuosi, kad labai neblogėja ir sugeba apsitvarkyti ir išgyventi pati. Vienas iš didžiausių mano siaubų buvo, kad neįsigudrintų kaip nors prarasti savo buto. Bet gal Dievas ją ir mus nuo to apsaugos

Greičiausiai tai tiesiog senatvinė psichozė, dažnai pasitaiko, kone kiekvienam senam, tik pasireiškia savaip.
Slaugiau visiškai vienišą bobulę, neturėjo nieko. Žiauriai iškvaršino galvą, vis prašydavo stumdyti baldus, nes ten, neva, kažkokių roplių šeimyna nuropojo. Kaimynai smėlį į maistą vamzdžiais pylė, drabužius išvogdavo, paskui kitus-ne jos-atnešdavo. Mirė, nabagė, visai viena. Tik butui pasiimti atsirado kam
Kodėl pasakoju-nes noriu jums visoms užkrauti po ordiną ir medalį, nes jūsų dėka jūsų senukai ne vieniši ir savotiškai laimingi, net jei to nesuvokia. Jūs labai reikalingos, todėl ir Dievas jus myli ir palaiko, stiprina. O visa kita-stiprinkit pačios.

Gal pabandyk pati pasikalbėti su psichiatru? Psichiatrą, kaip tavo „draugą“, galima atsivest ir į jos namus (kai jai paūmėjimo periodas). Jis tau galėtų padėti susigaudyti, kas ir kaip. Jei nežinai, kad šizofrenija, o tik spėji, tai liga turbūt nediagnozuota, todėl ir kenčiat abi. Aišku, jai jos liga gal ir liks, tik pritaikius vaistus gal palengvės.
Apskritai tai reikėtų labiau pasidomėti tomis psichinėmis ligomis ir kaip padėti tokiam savo artimajam. Nes jeigu išmoksi apeiti aštrius kampus pati, tai ir tau, ir jai, ir tavo šeimynai bus geriau.
Apskritai, turėdamas arti psichikos ligonį labai nusigaluoji pats, jei nežinai, kaip slaugyt. Ypač ima pyktis, kuris labai alina patį. Bet kai supranti, kad tai liga, ir kaip elgtis paūmėjimo atvejais, pasidaro lengviau ištvert.
Aš, pavyzdžiui, tik per ilgą laiką susigaudžiau, kad mamos nervinis priepuolis trunka apie dvi valandas. Ir jokie bandymai perkalbėti ar keisti galbūt sujaudinusią temą nepadėdavo. Vienintelis būdas, pasakius kažką švelniai, išeit iš kambario ir duot jai išsikalbėt.
Apskritai su tokiu ligoniu geriau mažiau aiškintis santykius. Dirbt darbus, kuriuos priklauso padaryti (mintimis koncentruotis į juos), nusišypsot, ką nors malonaus pasakyt ir vėl eit dirbt. Arba tyloje pasėdėt. Tiesa, galima dar dainuot, kartu šokt, klausytis muzikos, jeigu tai patinka ligoniui.
O juridinius dalykus reikia, pasirodo, pabandyt tvarkyt pirmiausia. Gal kaip užuolankomis, gal pasikalbėt su juristais, kokios įmanomos galimybės neprarasti buto. Nes ateity nežinot dar kaip bus. Gal iš tiesų ateity jos bute bus galima pasamdyt išsisai gyvenantį slaugytoją, negu ją perkelt į savo namus. Jūs bent turėsite pasirinkimą, kaip jums ir jai geriau.

Truputis saulės šaltam vandeny . Ačiū tau .


Mums kažkaip viskas sklandžiai einasi - aš dirbu popiet, iki darbo 5 min. kelio (provincijos privalumai ), septyniolikmetė dukra grįžta po kelių valandų. Maniškiai gali pabūti ir vieni: tėveliui nesunki demencija - jam tik reikia paduot valgyt, vaistus, prispaust, kad pasikeistų drabužius, išsimaudytų, na, kai rudenį užpuolė insultas, o po to du plaučių uždegimai, truputį pavargom, bet sūnus VDU ilgas atostogas turi, pagelbėjo, o mamos būklė labiau nuo psichologinės būsenos priklauso, dėl ligos, tai tik turiu du kartus per dieną išplaut žaizdas, išvirt valgyt ir vaistais pasirūpint (nulėkt pas daktarus, perklijuot pleistrą nuo skausmo), dar kasdien porą kartų keičiu drabužius, virinu, lyginu, nes žaizdos šlapiuoja, pūliuoja, na ir pavaiko kartais, jei sugalvoja dėl ko . Aną savaitę nebepaėjo - galva sukosi, silpna labai buvo(gal morfijaus šalutinis koks išryškėjo), šią vėl po truputį vaikšto... Viliuosi, kad prireikus, ką nors pasisamdysiu, jei visai nebegalės būt vieni.