Tėvų karšinimas (2)

Manau, kad mano mama tokia ir yra. Mes turime tą rėmą (prieš keletą metų mama buvo susilaužiusi klubikaulį). Kai pamačiau, kad slaugos namuose jai nėra į ką remtis keičiant sauskelnes ar vaikščiojant, tai tą rėmą ten atnešiau (nors atrodė, kad niekada jo nebeprireiks). O dabar mano mamai tas rėmas nelabai reikalingas (nebent sauskelnėms), o vedžiojama ji įsikabina į parankę, ir kartais užsimiršusi net pati kelis žingsnius (ir net metrus!) paeina.

visuose miestuose yra sita paslauga.tik eile irgi yra.reikia seimos daktaro pazimos kad reikalingas toks daiktas ir su ta pazima eit i paramos sk.iskarto prasyk kad lova israsitu,duso kede dar ten visokiu geru daiktu buna.gal ir be eiles susitarsi jei mokesi prieit prie ko reik.

oi mergaitės, tai man dar ne visai blogai mama mirė prieš 6 metus, mirė sunkiai, dabar gyvenam kartu su tėvuku. Jis nevaldo dešinės rankos, sunkiai paeina, nes buvo lūžusi koja, o blogiausia, kad serga tokia plaučių liga kai yra plaučių audinys ir nebepasisavina oro Dūsta kartais konkrečiai, matyt netolimoje ateityje teks galvoti apie deguonies balioną nors paskutinį kartą ligoninėje neleido deguonies terapijos, nes kraujas blogas buvo. Negana to dar nustatė širdyje trombą, kurio dėl tėvuko būklės negalima operuoti nes plaučiai neatlaikys narkozės Apie imunitetą jau nekalbu - menkiausia sloga - tai dusimas ir temperatūra 39. Visa laimė, kad namuose paeina visur pats ir valgyti pats kol būnam darbe pasišildo. Apie ateitį tai net bijau pagalvoti Stiprybės jums mergaitės

Taigi, kad ta psichikos negalia ir blaškymasis turbūt sunkiausia. Visa kita tai kaip danties skausmas - gali užjausti, bet kentėti pačiam neprivalu. Tiek kiek pats to kito skausmo įsileidi Sakau iš patirties.

Alan, seniai tave girdėjom. Ar pas tave viskas gerai? Tavo situacija šiuo metu gal kiek panaši į mano (kadangi mamą ketinu vežtis namo). Kokia tavo kasdienybė? Kaip tau sekasi ištverti tas 24 valandas per parą? Juk kaip suprantu, kad ir samdai slaugę, tu esi kaip ir vienintelė savo tėvelio reali globėja (nes pati atsakai ir jo vakarus, naktis, ir savaitgalius, ir už slaugę).
Būk gera, pasidalink savo kasdiena, nes man dabar labai svarbi kiekviena (kad ir menkiausia) detalė, nes prieš prisiimdama įsipareigojimus, turiu apgalvoti galimas problemas (su slaugėmis dar patirties juk neturiu).
Kaip tau sekasi darbas? Nes, kiek atsimenu, naktimis neišsimiegi? Ar pavyksta su juo (valdišku darbu) susidoroti?
Kaip reaguoja į viską vyras? Manęs Sveikatos skyriaus atstovė paklausė: tai jūsų vyras tikrai nori, kad senas žmogus būtų jūsų namuose? Natūralus klausimas. Ir kaip įrodyti, kad jis tikrai to nori?

Sveika, junkis į mūsų kompaniją . Kartais pagalvoju, kaip gerai, kad mūsų tiek nedaug - vadinasi kiti neturi tokių problemų. Mane užkabino tavo sakinukas apie ateitį - aš jos irgi labai bijau (jau kokie trys metai , bet pati baisioji dar vis ateitis, nes su dabartim susidorojam). Galvokim apie šiandieną, o ateitim pasirūpinsim rytoj. Ramybės tau .


Kaži kodėl manęs niekas neklausė, ar aš tikrai noriu, kad du seni žmonės būtų mano namuose ? Jau prieš dvidešimt metų buvo pasakyta: "nors tu bjauri, o marti gera, bet mes vistiek karšintis važiuosim pas tave" (tuo metu aš ir namų savo dar neturėjau - pas uošvius gyvenau). Taip ir gyvenam jau septinti metai... Net nesu tikra, ar aš pati paklausiau vyro, kaip ten su jo norais . Nors jis pats tuos senukus pargabeno - matyt nebuvo labai prieš

Visi mes turime kažkokių baimių. Aš irgi anksčiau labai bijojau visokių slaugos ligoninių ir senelių namų. Man atrodė, kad tai kažkoks košmaras ir nužmogėjimas. Dabar, kai mama vis dėl to ten pateko, dabar jau ne taip baisiai jų bijau. Kad ir kaip baisiai ten būtų, vis dėlto ir ten žmogučiai gyvena. Aišku, negalima lyginti su namais. Bet ir namuose turi būti kažkokia tinkama ligoniui prižiūrėti aplinka. Nes vis dėlto vienas lauke ne karys.

Kai mano mama gyveno pas mane, savo vyro nuomonės ir aš neklausiau. Be to, jis atėjo į mano namus užkuriomis, tai taip rado. Bet jis visą laiką mamą laikė gal ir ne mūsų šeimos (nes pati mama siekė atsiros ūkinės sistemos), bet bent jau mūsų namų lygiateise ir net gerbtina gyventoja. Nors mano mama buvo „su charakteriu“.
Užlūžti vyras pradėjo tuomet, kai pamatė, kad dėl mano brolio ir sesers elgesio pradėjau užlūžti aš.
Dabar jau šiek tiek kitokia situacija. Brolis ir sesuo nenori, kad aš vežčiausi mamą namo dėl turtinių aplinkybių (gali būti kad ir dėl nesmagumo, jog ir vėl aš priimu mamą į savo namus, o ne jie, kai turtą dalinsimės „ant trijų“. Todėl ir ieškoma priežasčių įrodyti, kokia aš netinkama mamą globoti (nors tai dariau 15 metų! ). Bandoma pagrįsti tuo, kad aš prižiūrėdama mamą „užlūždavau“. Taip, aš ir pykdavau kartais, ir verkdavau, ir pakeldavau balsą bandydama suvaldyti situaciją. Nes juk toks ligonis dažnai daro ką nori. O srėbti visą košę ir kuopti, kas pridirbta, tenka tau. Taigi tikrai galiu pasakyti, kad mano vyras tikrai neturi karšto troškimo mamą parsivežti atgal (ypač kai aš tuos pusantrų metų stengiausi jam duoti pailsėti ir ten važinėdavau viena). Bet jis, žinodamas sudėtingą turtinę situaciją (kada sesuo, nekaršinusi savo namuos mamos, nori sau didesnės dalies jau dabar!, o brolis dėl neaiškių priežasčių jai paantrina ), bet mano vyras sutinka netgi parvežti namo mamą, kad kaip nors atstatytumėm namuose teisingumą. Aišku, jis galvoja, kad gal slaugės nereikės, ir mes palengva gyvensime „po senovei“. Bet juk taip nebus?
Una Li, pas tave buvo greičiausiai kita situacija. Gal tavo tėvai ir turtu kaip nors „parėmė“ tavo globą arba tiesiog nebuvo „konkurentų“.
O mano atveju, man net juokinga, kai net Sveikatos skyrius pradeda įrodinėti, kad „gal mamai svetur vis dėlto būtų geriau.

Pas mus situacija "kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko" . Šiaip tėveliai visą gyvenimą rėmė mus, kiek galėjo, bet butą, prieš parsikraustydami pas mus, pardavė pačiu netinkamiausiu momentu (kainos tuomet buvo juokingos), norėjo padalinti į tris dalis, bet brolis atsisakė, nes ta suma prilygo jo mėnesio atlyginimui . Gerai, kad senukų pensijos normalios, tai verčiamės, aš net laidotuvėms anksčiau pataupydavau, nes jie įsitikinę, kad trijų tūkst. dvejoms laidotuvėms ir paminklui kaip tik . O dėl "konkurentų" - sesuo mielai padėtų, bet pas ją nėra vietos, o ir med. paslaugos tolokai, o brolio gyvenimas nelabai patogus prižiūrėt karšinčius, nuolat ant ratų. Patys tėvai nusprendė, kad pas mane jiems bus geriausia. Taip ir yra - nuosavas namas, rami gatvelė, poliklinika šalia, mudu su vyru nesimušam (jis labai paslaugus, aš kartais net pristabdau, nes ligoniai labai mėgsta "ant galvos" užlipti).
Tikiuosi ir pas jus viskas išsispręs gerai. O su tais palikimais ... Geriausia, kai apie juos negalvoji.

Džiugu, kai yra tokia situacija, kad ištikus bėdai, kas nors „mielai padėtų“. Netgi tai, kad kiti artimieji bent jau nesistengia nuvertinti tavo pastangų (kaip visą laiką buvo pas mane ). Nežinau, koks tavo brolio mėnesio atlyginimas, bet jeigu būtų nors ir tas „apčiulptas“ tūkstantis, vis tiek tai jau yra dalijami pinigai (o kai dar kažkuris savosios dalies atsisako... , tuomet yra ne tik materialinė, bet ir moralinė parama ). Kaip supratau, tavo tėvai visą gyvenimą rėmė tavo šeimą daugiau negu kitų vaikų? Jei taip, tai nekeista, kad tavo vyras toks paslaugus. (Juokauju).
Mano gyvenimėlis taip supainiotas dėl pačios mamos. Ji bandė neišskirti nė vieno vaiko turtiniu atžvilgiu, kad senatvėje ją visi lygiai prižiūrėtų. Bet kaip matome, to neatsitiko. Ir kas įdomiausia, mama visai nevertino, kad aš esu tikra jos prižiūrėtoja (nors kartais ir dėkodavo: vaikeli, kaip tu su manimi vargsti). Ar dėl ligos ar dėl nenorėjimo svetimo, ji man teigdavo, kad ji „sveika“ ir jai jokio slaugytojo nereikia, bet tik kad aš neičiau į darbą ir ištisai sėdėčiau su ja. Jokie paaiškinimai, kad negaliu neiti, jai negaliodavo. Bet kad brolis su seseria „negali“, tai ji kartodavo nuolat.
Apie palikimus negalvoti negaliu, nes man „gresia“, kad nukaršinus mamą, man gali tekti gyventi bendrabutyje. Gal jaunystėj gali negalvoti visiškai apie rytdieną, bet vyresniame amžiuje nors kažkiek rūpintis rytojumi turi. (Beje, ir juristai stebisi, kodėl aš iki šiol nesėmiau jokių veiksmų, taip juridiškai įteisindama kitų savivalę. )
Pagrįsk, jei ne ta kryptimi mąstau.

Ui, kaip knieti įkišti savo trigrašį

Klausom.