Ar verta gyventi kartu iki vestuvių?

Man sąžinė liepia šunadvokatauti toms merginoms, kurias bandyta įžeisti ir jos į tai sureagavo Forumas juk skirtas ne įžeidinėjimams, tokios jo taisyklės ir jei mes norim čia diskutuoti, reikėtų tų taisyklių ir laikytis.
Dėl principų ir gailestingumo Jūs greičiausiai teisi, per dideliu gailestingumu tikrai nepasižymiu ir tai man gyvenime labai daug kur padėjo nenukentėt.

Senojo Testamento laikai praėjo, kai buvo „dantis už dantį“. Šiaip Kristaus auka (aš neesu uoli krikščionė) buvo ne vien tam, kad atpirktų žmonių nuodėmes, pagrindinė jo misija, yra ta, kad prademonstruotų žmonėm, kad reikia mylėti ir atleisti net savo budeliams. Ir visi uolūs krikščionys kartoja „....atleisk mums..., kaip mes atleidžiam...“.Tai ne šiaip sau. O visiem žinomos frazės „meskite į mane akmenį...“ arba „atsukti kitą žandą“ ir nerasi nei vieno žmogaus, kuris kada nors nebūtų, vienos iš jų, pakartojęs. Visur mokoma pakantumo, kad sustabdytų agresiją ir ne šiaip sau, nes agresija, tai griaunama jėga.

Paprastas pavyzdys su „beždžionėm“. Parašė Una li, jus įsižeidėt, ką toliau ji berašytų, jau jūsų pasąmonė blokuoja, vadinasi menkiausias krislelis agresijos, sunaikino Uno li pastangas savo gyvenimo supratimą perteikti jums.

Bet pagalys turi du galus, jus pasipiktinusios, o tai yra agresijos atmaina, negaunate, t.y. jau nebesugebate priimti kitos informacijos, kuri yra reikšmingesnė nei „beždžionės“ iš žmogaus, kuriuo pasipiktinote. Vadintasi apvagiate save. Bet kokia informaciją, nesvarbu šaltinis yra vertybė. Jus galite ją priimti, galite atmesti, bet jus jau su ją susipažinot, vadinasi praturtėjot. Juk informacija tai dėlionės dalis, rodos šiuo metu nereikia, o ateina laikas, ir eurika, man jos kaip tik ir trūko.

Man asmeniškai diskusijoje svarbu suprasti oponentą, bet nelaukti iš jo pritarimo.

Pakantumas, oi kaip man iki to toli, bet sąžiningai stengiuosi. Va ir ši tema, juk kalba eina apie pakantumą, kitaip mąstantiem ir kitaip gyvenantiems. Bet, ar gali būti pakantumas, jei abi pusės yra viena kitai nepakančios, tada kame tarp jų skirtumas.

Aš ilgai galvojau, mano Dievas nėra baudžiantis, o tik mylintis. Dievas yra pirmasis demokratas pasaulyje, nepainiokite demokratija su anarchija, jis suteikė žmogui galimybę gyventi, parodė kelią, paaiškino, kas gerai, kas blogai, kad už kiekvieną veiksmą, ir ne veiksmą laukia pasekmės, kurias sukeliame mes savo veiksmais, o ne Dievas baudžia, ir leido savarankiškai, laisvai, rinktis savo kelią, visiškai į tai nesikišdamas.

Pasirinkimo laisvė, tai pati didžiausia Dievo dovana žmogui. Juk nebe reikalo Dievas leidžia daryti klaidas, atgailauti (ne fiktyviai) ir vėl daryti. Nes jis kilniaširdis.

Ar gali demokratas pykti, už tai, kad žmonės laisva valia suvaržė savo laisvę, vardan mylimojo ir pasiryžę kartu gyventi, be papildomų, žmogaus sugalvotų ceremonijų. Vėlgi, keista, kad katalikiška santuoka pasitvirtina, kai įvyksta lytinis aktas, kaip primityvu, o kaip jausmas meilė, juk tai dvasinis jausmas, kodėl taip nuvertinama. Tikėjimas juk yra dvasios ugdymas, prie ko čia kūnas.

Šiaip, įdomiai čia pas jus gavosi, kažkaip ryškiai tema nukrypusi į religiją, o skiltis apie vestuves.

Gal ir įdomi tokia forma, su pakraipa į religiją, galima pasamprotauti apie gyvenimą ir per tokią prizmę.

baisiai man skamba ,,pareiga,, nenorėčiau savo šeimoje išgirsti tokio žodžio

tikrai savotiški išsireiškimai santuoka panaudota, nes pasimylėta

stipriai įdiegtos vertybės gali ir neprarasti prasmės, bet kartu su nelogiška jaunystės meile, gali per anksti prie amžino pažado nuvesti.

Labai sutinku - tiesiog mano mintys!!!
Sitoj temoj beje panasu, kad ne diskusija vyksta,o kiekviena savo varo, kad tik oponenta izeisti...

Na senajame testamente yra žinių apie įvairiausias tautas, papročius ir t.t. Ta prasme jis yra geras Istorinis šaltinis apie labai seną praeitį. Naujojo aš neskaitau.

---

Šv. Augustinas dėstomas Etikos pamokose - Filosofas Krikščionis, jei gerai pamenu, taigi čia prie etikos pamokų.

---
Dėl paskutinio, tai čia visi atsako į kieno nori postus.



Bet į universitetą apsimoka ateit jau šį tą žinant apie filosofiją. Na dabar tai vadinama "bendruoju išsilavinimu", ir paskaitos dėstomos ne nuo nulio, o suvokiant, kad studentai jau turi kažkokį bendrą supratimą apie tai. Matyt tai ir kitus dalykus liečia... Kažkiek. Taigi bent minimaliai bet supažindint reikia.

Beje tikybos mokytojų būna irgi įvairių, vienoje mokykloje turėjau labai gerą ir išprususią, o kitoje visai ne... O su Etikos mokytojom buvo atvirkščiai. Tai rinkaus protingesnius mokytojus.

Bandau įsivaizduoti, ką pagalvojote, kad toks klausimas iškilo.
O žodis 'teisė' neužkliuvo? kodėl reikia bijoti to žodžio 'pareiga'? Juk yra teisės ir yra pareigos.
Nieko čia blogo nematau - kalba eina ne apie prievartą....

Pareigų mes visi turime pačių įvairiausių, bet dažniausiai tuos pačius veiksmus atliekame iš meilės, rūpesčio ir vidinės paskatos: vaikai turi pareigą mylėti ir gerbti tėvus; tėvai turi pareigą išlaikyti savo atžalas ir pan. Juk tas pareigas įprasmina visai kasdieniai veiksmai- vaikutis atbėga ir apsikabinęs mamytę sako "aš tave myliuuuu"; aš parduotuvėje renkuosi nerealią mažytę suknytę, kuri nė pro kur neprilygsta būsimos jos dėvėtojos grožiui ......
Tai ir pirmuoju atveju man tereiškia, jog du vienas kitą mylintys žmonės - Jis ir Ji - dovanos vienas kitam kūnišką malonumą.
Aš tikiu, kad tuokiasi tai ne monstrai kažkokie, o du mylintys žmonės.


na, konkrečiai toks žodis yra vartojamas kanonų teisėje. tai aš nesivarginau ieškodama kitokio.
Jo atitikmuo pagal prasmę būtų - "įsiteisėjusi, įvykusi".

Gerai suprantu, kodėl Jūs taip rašot (čia apie visą postą, bet taupau vietą ir necituoju), o tai ir parodo, kad vis tik manęs nesupratot. Mano pasąmonė nieko neblokuoja, kaip jau rašiau aš neįsižeidžiau, net paaiškinau kodėl. Atvirai, man didesnis įžeidimas būtų pavadinimas Dievo sutvertu, bet tikinčiu kad buvo kitaip Būtent, kad yra bandoma suprasti oponentą, o pritarimo niekas ir nesitiki, jo niekam nereikia, bet lygiai taip pat nepageidautini ir pašnekovų įžeidinėjimai. Manau, kad kažkiek suprantu iš ko kyla toks religingas gyvenimo suvokimas ir t.t., bet niekaip nesuprantu, kai argumentus pakeičia kandžios replikos. Ir tada klausiu, kodėl tai daroma.
Krikščioniškas teiginys apie kito skruosto atsukimą man svetimas, galiu atsukt Tėvui, Motinai, bet kai elgiamasi neteisingai, manau reikia save apsigint. Tik tai nereiškia, kad tą darant iškart būtina pereit į puolimą.

O šiaip gal tikrai per daug apie religiją prisidiskutavome, man kaip netikinčiai jau darosi ir nuobodoka Aišku, gaila, kad neišeina per kokios kitos reigijos prizmę šitą klausimą panagrinėt. Tai dabar jau mieliau diskutuočiau, kodėl verta gyventi iki vestuvių kartu.

Nenoriu ,,būti pamylėta,, nes turiu tokią teisę

Turėjau galvoje tą patį kaip ir Moontė- santuoka panaudota, nes įvyko lytinis aktas. Aš su vyru pradėjau gyventi o ir susituokiau ne dėl to, kad turėti vaikų.

Kai tavo vaikui 20, tavo santykiai tikrai daug mažiau jį veikia, nei mažą vaiką (kaip keista, praeitą mėnesį turėjau du netikėtus patyrimus tuo klausimu, abu iš studentų - vienas savo tėvams džiaugėsi, kad juos turi, šie pagalvojo, kad kalbama apie mirtį, o jis paaiškino, kad kursioko tėvai skiriasi ir jam labai sunku, todėl 23 metų vyrukas apkabina savo tėvus ir džiaugiasi, kad jie kartu. Antruoju atveju sūnaus kursiokė vyko aplankyti tėvo ir nusiskundė, kad ji nelabai kam rūpi - tėvas turi naują šeimą, mama irgi, dar gerai, kad pinigų studijoms duoda. Kaip manai, ar tiems jauniems tikrai nei šilta, nei šalta?). Jei tu tikrai nejauti destrukcijos, tai tvarkoj, bet ne visiems tai pavyksta. Ojei žmogus be pusiausvyros, nelaimingas, tai ir visuomenei tai atsiliepia, juk nesėdi jis užsidaręs.

Tikiuosi tu neįsivaizduoji, kad aš padarau išvadas už vaikus , mes irgi kalbamės, dalinamės žiniomis ir nuojautomis, todėl ir sakau - mano vaikai žino, nes gerai juos pažįstu, žinau, ką jie galvoja.

Kadangi esu krikščionė, man kūnas nėra tik kevalas, jis yra dvasios buveinė, sutvertas "vienetinis gaminys" būtent mano sielai, todėl privalau jį gerbti.

Nesu savo vaikams vienintelis informacijos šaltinis, tiesiog pasirūpinu, kad jų gaunama informacija nebūtų "į vienus vartus". Pamačiusi, kokio lygio mokykloje seksualinis švietimas, pasitariau su klasės tėvais ir suorganizavau lektorę, kad vaikai galėtų išklausyti amerikiečių parengtą "Paauglio žvaigždės" programą, kurioje nemoko, kaip užmauti prezervatyvą ant banano (beje, užmirštant pasakyti, kad jei jie buvo iš Kinijos plukdomi metaliniuose konteineriuose karštyje, tai guma jau turės didesnes poras ir nuo nėštumo neapsaugos, kaip ir tuo atveju, jei buvo ilgai laikomi kišenėje, veikiami kūno šilumos), bet aiškina kaip save pažinti, kas yra meilė ir lytiškumas. Gal tyrimui būtų ir per maža imtis, bet toje klasėje visos merginos sėkmingai baigė mokyklą, o iš paralelės trys gavo nutraukti mokslus, nes tapo nėščios. Gal atsitiktinumas, o gal neteisingo lytinio švietimo pasekmė...
Dėl galvos susisukimo ir sakau, kad nežinau, kaip pasielgs mano vaikai, ypač jei sutiks jūsų pažiūrų mylimuosius. Apie tai galėsiu parašyti ataskaitą po dvidešimties metų .


Manai, kad galima baigt gimnaziją neturint "bendrojo išsilavinimo"?

O ar lengva buvo matyti besipykstančius tėvus? netikiu.
kai tėvai reguliuoja vaikams gyvenimą, tai iš dalies suprantu, bet vaikų egoizmas nesuprantamas. vaikams sunku, bet jie turi suprasti tėvus. jeigu pora skiriasi kai šeimoje vaikams jau po 23m, tai turbūt ne po pirmo ginčo prie skyrybų prieita.

nu nuo žmogaus priklauso kiti ir univrsitetą sugeba baigt jo neturėdami

deja




pritariu

Be to teko pastebėti jei tėvai nesutaria ir gyvena a la "dėl vaikų" tai visa šeima būna psichuota. Ir tėvai ir vaikai.

kaip suprantu, jeigu Jūsų vaikai pradės kartu gyventi/mylėtis nevedę/neištekėję visa kaltė kris jų nuodėmingoms iš beždžionių kilusioms antroms pusėms? užuojauta tadu būsimoms marčioms ir žentams




E. Malūkas "Šiukšlyno žmonėse" rašė:
"bausmė ne ta, kad Dievas išvarė žmogų iš rojaus - jis suteikė pasirinkimo laisvę"