Mamytės, ko jūs čia pergyvenate dėl visiškai natūralių ir gamtos taip jau sutvertų dalykų

Juk visose šiuolaikinėse psichologinėse knygose rašoma, kad beveik visi tokio amžiaus (1-3) vaikai mušasi, kai kurie kanda, dar kiti spiria, o dar kiti nuolat peša kitų plaukus

Juk pačios matote, kiek jūsų tokių, turinčių tokius vaikus. Jūs (tame tarpe ir aš

) tik patvirtinate šių psichologų žinias. Džiaukimės, mūsų besimušantys vaikai - normalūs. Jie dar nemoka kitaip reikšti emocijų: jei pyksta, tai ir išsilieja gestais. O jei kas bando atimti jo žaislą, gina savo nuosavybę, tai tik sveikintina

O patarimas paprastas - nežiūrėti ir nesijuokti, kai tavo vaikas muša kitą, bet ir nestresuoti, ar, tuo labiau, mušti ar kitaip engti savąjį

Reikia žodžiu paaiškinti, kad taip daryti negerai, kad kitam skauda, mokyti dalintis. Be to, mokykite savo vaikus parodyti, kaip myli (apkabinti, pabučiuoti, pasakyti "myliu", padaryti caca

), mokykite sveikintis (duoti ranką, sakyti "labas"). Maniškei tai buvo svarbu, ji dabar dažniausiai pamačiusi vaiką bėga prie jo ir apkabina sakydama: "Utytė myli lialia" arba ima kito vaiko ranką ir net pritūpusi lėtai purto sakydama:"Labas". Žinoma, ji irgi pasimuša, ir net be priežasties kartais prieina prie vaiko ir sako: "Mušti lialia"

Bet tai daro retai ir kažkodėl ant nupieštų knygutėse vaikų

Supaisysi, ką ji mąsto...