Musu pupa nuo gimimo menesi neeme tiutes, poto kazkaip pradejo imt, bet uzmigus visad isspjaudavo. pastebejau, kad tuo toliau, tuo dazniau jos atsisakydavo. islindus pirmiems dantims ir atvaziavus pas mociute atostogu, tiesiog pamirsdavau jai ja duot, ar nerasdavau. ir pamaciau, kad praejus dviems sav. nebeima

kartais, rodos, neblogai butu, kad ji ta tiute imtu, kad nors minutei tyla pabutu, kai jos taip reikia, bet...
ten tu ivairiu legendu apie kenksminguma dantim, atsisakyma kruties, nematau kad daug tiesos. ir ciulpe tiute ir vis tiek nemete papo. o del dantu grazumo: tai musu seneiu laikais soskiu kaip ir nebuvo, o vaikai vis tiek kai kurie neteisingais sakandziais, kreivais dantims kartais budavo.