Išvarysiu sūnų paauglį iš namų

Naujas.Vardas, nepriimkite mano pasisakymo kaip kritikos ir badymo pirštu į klaidas - geriau žiūrėkite kaip į požiūrį iš priešingos, to bjauraus vaiko pusės; tik tiek, kad tas vaikas jau užaugo ir kažkiek pasikeitė. Tiesa, dar toli gražu ne visas nuoskaudas pamiršo...

Pirmiausia, ką labai labai norėčiau patarti - net jei ir labai pyksite ant sūnaus už tai, kad jis nesimoko ir neklauso, nesakykite, kad varysite iš namų, tuo labiau - to nedarykite. Ir pasistenkite neišstumti jo už šeimos ribų - dabar nerasiu citatos, bet kažkuriuose Jūsų pasisakymuose pastebėjau frazes "sūnaus nesivežėme kartu, nes nenorėjome gadinti savo atostogų", "mūsų šeimai per jį nebėra atokvėpio" ir panašiai. Patikėkit, jam labai baisu girdėti/matyti/jausti tokį dalyką - va, yra mama, tėtis, sesuo, bus dar vienas vaikas, tai jie šeima, o aš - šiaip vienas prisiplakėlis, niekam nereikalingas. Pati didžiąją dalį paauglystės namo pareidavau tik pernakvoti, o jei netyčia tekdavo grįžti anksčiau - užsirakindavau kambaryje. Tiesa, su manim bendrauti irgi nieks nesiveržė - link pilnametystės viskas buvo taip, kad į mano kambarį nieks neužeidavo net ir pasibeldęs, o valgyti kviesdavo mobiliuoju paskambindami iš virtuvės... Ir vienas skaudesnių dalykų, vertęs ir pačiai bėgti kuo toliau, buvo būtent toks atskyrimas, kai net sėdint prie stalo ir pietaujant, tėtis, jo žmona ir mano brolis sėdėdavo kiek tolėliau viename gale, o aš viena - kitame. Ne todėl, kad kas specialiai taip būtų stengęsis sėdėti - tiesiog natūraliai išeidavo, nes aš buvau ta, kuri gėdą daro, nors viską turi. Nesijauti turintis nieko, tiesą sakant, net jei milijoną porų riedučių kas būtų nupirkęs...

Vienam vaikui augti yra sudėtinga, jis auklėjasi kaip pačiam išeina - mamos nėra vienu iš esminių vaikystės momentų - kai pradedi eiti į mokyklą - o tėčiui realiai niekas nerūpi, tik, spėju, darbas. Kai kontrolės vaikas gauna priepuoliais ir padidintas dozes (kai išsivežėt į užsienį, pvz.), pasidaro dar sudėtingiau - nebežinai, ar tu čia ir toliau turėtum būti savarankiškas kaip iki šiol, ar čia dabar visada taip ir bus, kad mama skirs dėmesio? Paskui tik oplia - ir vėl viskas aukštyn kojom - gėdos mamai nebedarau, dėmesio nebėra... Tas sumišimas ir neaiškūs signalai iš Jūsų pusės eina iki šiol: kuprinę sukraunat, akinius nuvalot kaip mažamečiui, o jam papriekaištavus, kad kažkas ne taip - jau pareiškiat, kad jis pats viską turi daryti.

Nereikėtų ir mušti vaiko už blogus pažymius, nors šitai, manau, ir pati puikiai žinot. Nežinau, ar Jūsų sūnus bėga iš pamokų, ar tiesiog nesimoko? Mano atveju buvo taip - kažko neišmokau, gavau dvejetą, už tą dvejetą gavau į kailį. Kad negaučiau dar vieno dvejeto ir, atitinkamai, kailin, nenuėjau į pamokas, kadangi nenuėjau - atsilikau ir nebemoku tolimesnės medžiagos, tai, vadinasi, negalima ir toliau eiti, nes gi kai bus kontrolinis, visai nieko nesuprasiu... Taip praleidi kokią savaitę, dvi, tris - pagaliau mokytojai prisikapsto iki tėvo, gauni galvon, nes ne tik nesimokei, bet ir nelankei mokyklos. Po griežta priežiūra kokią savaitę pavaikštai mokyklon, tada bac - kontrolinis. O tu turi spragų, nes ilgai nebuvai, ir vėl gauni dvejetą... Spėkit, kokia loginė seka toliau? Įsisuka baisus užburtas ratas, ir iš jo išlipti yra be galo sunku. Nes gausi dvejetą=gausi galvon, o tai gerokai labiau skauda morališkai, nei fiziškai, nes jautiesi pažemintas tų, kurie turėtų tave ginti... Mano atvejis dar ganėtinai gerai baigėsi, nes dvyliktoje klasėje kažkaip sugebėjau užsikamšyti spragas, kurios tęsėsi net nuo penktos klasės, ir gerai išlaikyti abitūros egzaminus. Tiesa, su aukštuoju išėjo panašiai kaip Silvutei - įstojau nesunkiai, mokytis irgi ganėtinai lengva, galėčiau gauti tą diplomą, bet negaliu prisiversti baigti studijų, nes visą laiką buvo kalama, kad be aukštojo eisi gatvių šluot, jei pasiseks, o jei ne - prostitute tik dirbti galėsi. Dabar gyvenu tikrai neblogai, dirbu darbą ne juodą, užsidirbu, su tėvu jau netgi kalbėtis pamažu pradedu, o vat aukštojo iki šiol pasibaigt niekaip negaliu - matyt, norisi įrodyti, kad ir be to aš žmogus.

Ką visa šita paklode norėjau pasakyti - neatstumkite vaiko, jis ir pats žino, kad elgiasi blogai, kitaip pas psichologą nesilankytų ir su juo taip atvirai nesikalbėtų. Nemanykite, kad žinote, kas jo galvoje. Jis to suformuluoti dar pats negali, o ir gėda paaugliui apie savo jausmus tėvams su jais pačiais kalbėt, užtat ir išeina viskas agresyvia forma į paviršių. Ir net kai labai supykdys, nesakykite "ir už ką man tokia bausmė" ar "kodėl tu man taip darai" - vaikas ne tėvus baudžia, o nebežino, ką su savim daryti, kad būtų nors kuo vertingas. Būkite šalia sūnaus, o ne virš jo; elkitės nuosekliai, konkrečiai apibrėždami atsakomybės ir savarankiškumo ribas - ir viskas anksčiau ar vėliau susitvarkys.

man tai keista, kad jus vaika dabar norit priversti gerai mokintis, jis jau nebesimokys gerai cia reikia didziuliu pastangu, kad jis dabar jau koks septintokas pradetu desimtukais mokintis, vaikas turi nuo pat pirmos klases mokintis, o jeigu nors metus praleidi nesimokindamas tik suola trindamas tai jau kitais metais labai sunku atsgriebti ir pagaliau juk nevisi sugeba gerai mokintis

daug žmonių susigriebia gerai mokintis tik vienuoliktoj-dvyliktoj klasėj. ir to užtenka. ir tikrai dvejetas septintoje neužkerta kelio išlaikyti valstybinį egzaminą vėliau.
galų gale, metai ar kiti -- tegu eina į profkę. šalia to, kad įgis vidurinį išsilavinimą, dar turės ir profesiją.


o tai tėvų meilės nusipelno tik neprobleminis vaikas?

ir šiaip -- kai vaiko nekenčiate ir nepasitikite, jam morališkai daug lengviau blogai elgtis. va mylinčius tėvus įskaudint gal ir graužtų sąžinė, o nemylinčius -- taip jiem ir reikia

KAlbama apie meilę. O jei konkrečiai, tai kas ta meilė vaikui apskritai yra. Mano uošvis kiekvieną kartą sako, kad myli anūkus, o nei piršto nepajudina nei dėl vieno iš jų. Tik eina per kaimą ir rėkia: aš myliu savo anūkus. O vaikai tai jaučia, kad tai tik žodžiai.
O dėl šio atvejo, tai aš manau, kad mama vienodai myli vaikus: ir sūnų, ir dukrytę, ir beateinantį dar. Man labiausiai šioje situacijoje kliuna tėvo, kaip vyro, kaip šeimos galvos vaidmuo. Aš manau, kad tam berniukui to reikia. Ir dar paveldėjimas, genai. Mes juk gimdami atsinešam iki 70 procentų to, ką turi tėvai, turėjo protėviai. Gal čia kas kliuva. Ir dar. O gal nėra taip baisu, kaip mama sako. Gal sutirštintos spalvos. Arba tas vaikas unikalus, išskirtinis, - gal ir pasieks ko gyvenime. Svarbiausia dabar pergyventi sėkmingai šį etapą. Mamai stiprybės.

o ko reikia jei ne meilės, rimbo, riksmo, ultimatumo, išvarymo iš namų
Meilės reikia visur ir visada, tik su meile auginti vaikai yra brandžios asmenybės.

[quote=Naujas.vardas,2008 07 02, 23:47]
Paskambinau. Kažkokių švelnumų išspausti iš savęs nepavyko (kažkoks blokas manyje yra), bet draugiškai pakalbėjome ir baigėme pokalbį geroje nuotaikoje abu. Na šiokia tokia pradžia

saunuole, svelnumu ir nereikia, o tai vaikas pasimes, sakys mamka isprotejo siandien visai dienai pamirsk vaika, pati duok sau pailseti, o vakare parasyk sms " labanakt" dabar tik neperlenk lazdos su savo lindimais ir t.t. ramiai ir be jokiu meilybiu pabendrausit vakare. o tai mazius nesupras, ko cia mama namus is pamatu vercia

Pas mus kažkoks užburtas ratas - aš stengiuosi dėl jo, bandau pasitikėti, vėliau sužinau, kad jis tuo tik naudojasi ir man meluoja (nuolat), o už akių visuomenėje elgiasi lyg koks asocialas, nesiskaito su žmonėm (ačiū Dievui tik iš pamokų nebėga, nerūko, negeria). Akivaizdu, aš pykstu, tuomet jo elgesys tampa išvis nebepakeliamu - daro tyčia viską, kad išvestų mane iš kantrybės (garsios muzikos, sesės erzinimas, demontratyvus nedarymas nieko ko paprašyčiau, keiksmažodžiai skirti man ir tėvui). To pasekmėje pas mane atsiranda kažkoks psichologinis blokas - aš tiesiog išbraukiu jį iš savo artimųjų rato, man jis tampa svetimu nepažįstamuoju - po paskutinio išvadinimo debile ir dar bjauriau aš net uždraudžiau jam mane mama vadinti ...Va gerai čia tiek daug protingų patarimų ir palaikymo mamos prirašė (didelis ačiū) ir jau beveik mėnuo kaip jo nematau (išsiuntėm į kaimą), tai po kažkiek pradedu atšilti. Tikrai stengsiuos kažką keisti dar. Va tik bijau, kai vėl susitiksim po vienu stogu, kad jo bjaurumas nebūtų suklestėjęs dar labiau, nes nesu tikra, kad man užteks jėgų neužsiblokuoti vėl - tuo labiau dabar labai stengiuosi nesinervinti dėl būsimojo kūdikėlio.

Man dažnai atrodo, kad jam mama nereikalinga. Gal kas turi patirties - kiek paaugliui svarbi yra mama? Kažkiek man keista, nes nesu aš kokia užkalkėjusi surūgėlė. Žmonės mane mėgsta. Tarkim sūnaus šokių klube su jo amžiaus ir vyresniais berniukais mes bendraujam kaip vienmečiai draugeliai, bajeriais mėtomės. Esu viena iš populiariausių mamų ten, prie manęs keli berniukai nuolat prisėda tiesiog papliurpti, savo bėdom dėl mergaičių, tėvų, mokslų pasidalinti, kokio patarimo paprašyti.... Na va, o su savuoju mes lyg iš skirtingų planetų...

Jus ne is skirtingu planetu, jus tik skirtingai kalbate............
Nupirk jo gryzimo proga geras ausines, buten geras, nes kuo geresnis garsas tuo labiau kyla noras pritildyti muzika, ir paduok , ramiai sakydama, kai uzeis noras garsiai klausyti muzikos, uzsidesi jas, kad nekiltu bereikalingu konfliktu,ir nelaukdama nei aciu nei sudie toliau sau daryk tai ka darai , tik ramiai ir po truputeli.............

Man čia paskaičius kilo klausimas, N.V. o jūs esat sutikusi savo šeimos ar draugų rate sunkių paauglių be jūsų vaiko? Jūs gal neturit su kuo palyginti, žinokit visi sunkūs paaugliai tokie, gal tiesiog tarp visų gerų vaikų jūsų sunki paauglystė ir jūs tiesiog galvojate, kad čia jau siaubų siaubas.
Aš dirbu mokykloj, patikėkit, buna kad mokytoja pasiunčia ant trijų raidžių, ir vaikas net nbelaikomas sunkiu, šiaip jam nervai neatlaikė dėl kažko. O vaikas ir mokykla lanko, ir negeria, ir nerūko.
O muzika ir sesės erzinimas, patikėkit, ne jūsų vienas toks paauglys. Tikrai ne vienas.

Gerai

Siūlyčiau gerai paanalizuoti dėl ko kyla konfliktinės situacijos,ką galima būtų savo bendravime keisti.Nes dažniausiai didžiausi konfliktai prasideda nuo smulkmenų.

O paaugliui mama manau labai reikalinga.Ir dar labiau jam reikalinga pagarba kaip žmogui.

Man dar įdomu-o kaip jūs su juo bendraujat,ar vartojami kokie įžeidžiantys žodžiai,ar jis iš jūsų su vyru išgirdo,ar čia iš kitur.

ei nejuokinkit, maniskis is darzelio tokiu perlu parsinesa, o cia gi jau 14 -metis, geru perliuku ne tik is tevu gaunama......
Papildyta:
gerai, moteros begu posedin....... o tai is darbo ismes ale ka jie darys be manes