Man dar daug reikia dirbti, kad pasiekčiau "senesnės" arba "žinomesnės" vertėjos statusą... Esu dar labai jauna. Bet užsakymais nesiskundžiu, tenka dažnai ir atsisakyti, jei matau, kad tekstas man "nelimpa" ar tikrai nespėsiu. Prieš mėnesį plyštančia iš skausmo širdim atsisakiau vieno vertimo, nes reikėjo kuo greičiau ir kokybiškai, o aš jau buvau pasižadėjusi atlikti kitą užsakymą, nors ir ne tokį mielą širdžiai. Aišku, būčiau galėjusi dirbti naktimis, bet... visada sakau, kad dirbu dieną, o ne naktį.
Vieną kartą išgirdusi ragelyje raudojimą (paskambino apie 11 val vakaro nevilties apimtas žmogus) sutikau versti, bet po to labai gailėjausi. Todėl dabar, jei žinau, kad nerasiu laiko, atsakau net draugams.
Turiu savo vertėjos darbo etikos kodeksą (

): mandagiai bendrauti su užsakovais, jei negaliu padėti, duodu pažįstamų vertėjų telefonų numerius, kad žmogui būtų lengviau ieškoti (gal kai kurie užsakovai taip ir nubyra, bet kai kurie prisimena, kad padėjau, ir vėl ieško manęs; beje, taip elgiamės kelios pažįstamos kolegės, "permetame" viena kitai vertimus, jei pačios negalim). Kitaip sakant, kuriu savo "reputaciją"