Maniškis turi 2 čiulptukus, kuriuos naudoja tik miegui. Šiandien atsikėlęs po pokaičio, susidėjo juos į lovytę ir užlipęs trypė. Paslapčia vieną paėmiau ir nukirpau. Pasakiau, kad pats betrypdamas suplėšė. Pavartė, bandė čiulpti, bet nieko neišėjo. Pasiūliau išmesti. Sūnelis parodė tūtei atia ir išmetė į šiukšlių dėžę. Gailiuosi, kad nenukirpau ir kitos. Dabar negaliu to daryti, nes vaikas nekvailas- supras, kad tai ne jis suplėšė. Teks kaip nors ir antrą čiulptuką panaikinti, nes pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau vaikui jis tampa reikalingesnis. Man jau nebegražu, kad toks didelis vaikis su čiulptuku. Tikiuosi, kad užteks pavargti kelias nakteles ir apsipras.
Pagaliau atsisveikinom su čiulptuku. Nukirpau ir antrąjį. Padaviau vaikui ir pasakiau, kad suplyšo. Pavartė, bandė čiulpti. Pirmą dieną labai ilgai neužmigo, bet verkė mažai. Antrą dieną labai verkė ir kai reikėjo miegoti pokaičio vis reikalavo tūtės. Vakare buvo truputėlį lengviau. Trečią dieną buvo visai gerai. Tūtės nebereikalavo ir užmigo be jos lengvai. Bijojai, kad be čiulptuko bus sunku naktį, bet viskas buvo O.K. Teko išbandyti tai, ko dar nebandžiau. Kai vaikas pirmom dienom be čiulptuko verkė, kaip visada dainavau lopšines, tačiau sūnus pradėjo mane tildyti, sakydamas:"Šššš". Pirmą kartą pabandžiau sekti pasaką. Suveikė stebuklingai. Nutilo ir ėmė klausytis. Dabar kaskart migdydama seku pasakas. Labiausiai vaikui patinka "Raudonkepuraitė". Taigi, praeity dar vienas sūnaus gyvenimo etapas -čiulptukinis. Praėjo neskausmingai. Mes jau dideli! 
QUOTE(nireglina @ 2005 12 21, 18:31)
Pagaliau atsisveikinom su čiulptuku. Nukirpau ir antrąjį. Padaviau vaikui ir pasakiau, kad suplyšo. Pavartė, bandė čiulpti. Pirmą dieną labai ilgai neužmigo, bet verkė mažai. Antrą dieną labai verkė ir kai reikėjo miegoti pokaičio vis reikalavo tūtės. Vakare buvo truputėlį lengviau. Trečią dieną buvo visai gerai. Tūtės nebereikalavo ir užmigo be jos lengvai. Bijojai, kad be čiulptuko bus sunku naktį, bet viskas buvo O.K. Teko išbandyti tai, ko dar nebandžiau. Kai vaikas pirmom dienom be čiulptuko verkė, kaip visada dainavau lopšines, tačiau sūnus pradėjo mane tildyti, sakydamas:"Šššš". Pirmą kartą pabandžiau sekti pasaką. Suveikė stebuklingai. Nutilo ir ėmė klausytis. Dabar kaskart migdydama seku pasakas. Labiausiai vaikui patinka "Raudonkepuraitė". Taigi, praeity dar vienas sūnaus gyvenimo etapas -čiulptukinis. Praėjo neskausmingai. Mes jau dideli!
saunuoliai sveikinam pradejus gyvenima be ciulptuko! 
o musu pyplis kazkaip nuo gimimo nemego ciulptuku,vis ispjaudavo,tai tik ir teturejom 1 nuolatini ciulptuka.O pradejo eiti i darzeli 2 m., ten grupeje yra mazesniu uz ji,kurie negali be ciulptuko,ziuriu ir musu viena karta paeme,kita karta paeme savo sena ciulptuka,dabar pries miega kartais paima su savim i lova 
nu sakau dasigyvenom 
nu sakau dasigyvenom
QUOTE(nireglina @ 2005 12 21, 17:31)
Pagaliau atsisveikinom su čiulptuku. Nukirpau ir antrąjį. Padaviau vaikui ir pasakiau, kad suplyšo. Pavartė, bandė čiulpti. Pirmą dieną labai ilgai neužmigo, bet verkė mažai. Antrą dieną labai verkė ir kai reikėjo miegoti pokaičio vis reikalavo tūtės. Vakare buvo truputėlį lengviau. Trečią dieną buvo visai gerai. Tūtės nebereikalavo ir užmigo be jos lengvai. Bijojai, kad be čiulptuko bus sunku naktį, bet viskas buvo O.K. Teko išbandyti tai, ko dar nebandžiau. Kai vaikas pirmom dienom be čiulptuko verkė, kaip visada dainavau lopšines, tačiau sūnus pradėjo mane tildyti, sakydamas:"Šššš". Pirmą kartą pabandžiau sekti pasaką. Suveikė stebuklingai. Nutilo ir ėmė klausytis. Dabar kaskart migdydama seku pasakas. Labiausiai vaikui patinka "Raudonkepuraitė". Taigi, praeity dar vienas sūnaus gyvenimo etapas -čiulptukinis. Praėjo neskausmingai. Mes jau dideli!
Originaliai cia mama sugalvojo !! Isradingumui nera ribu
O mes niekada nedraugavom nei su ciulptuku, nei su buteliuku
Aš taip pat vis atidėliojau tą laiką, kai reikės atpratinti vaiką nuo čiulptuko. Veikė ir aplinkinių nuomonė- mamos, anytos, kai kurių pažįstamų. Jie sakydavo, kad dar neatimčiau iš vaiko malonumo. Ir pati bijojau vaiko reakcijos. Tačiau ne viskas taip baisu, kaip mes mamos manom. Vaikai stebėtinai greitai prisitaiko prie pasikeitimų. Dar nėra nė savaitės kaip mano sūnus be čiulptuko, o jo jau nebeprisimena.
Nigrelina, aš savo vyresnėlę irgi panašaus amžiaus, kaip tavasis, atpratinau - ir labai labai lengvai, nors šito momento labai bijojau ir atidėliojau. Tiesiog pasakiau, kad nusinešė šuniukas ir viskas. Ir net pati nustebau, kad tuo viskas ir baigėsi. Taigi, šaunuoliai tie mūsų vaikučiai - mes net pačios neįsivaizduojame, kokie jie yra protingi, nors dar labai maži. Ir savo jaunėlės atveju nesikraustau iš proto - kai ateis laikas, kada galėsiu normaliai viską paaiškinti, tada ir atpratinsiu, o dabar nesuku dėl to sau galvos. Juk nė vieno darželinuko (ką jau kalbėti apie mokyklon einančius vaikus) neteko matyti su čiulputku - ateis laikas ir atpras. Nereikia be reikalo forsuoti.
QUOTE(Mojo @ 2005 12 23, 17:18)
Nireglina, o kokio amžiaus tavo lelius?
Maniškiui, kai nebedaviau čiulptuko, buvo 1m. 9.5 mėn. Patikėsit ar ne, bet viena mano bendradarbė čiulptuką retkarčiais patraukdavo iki pirmos klasės. Ir jo atsisakė tik tada, kai bendraklasiai pamatę ėmė juoktis. Štai ta bendradarbė labiausiai mane ir kvailino, kai nutariau vaikui nebeduoti čiulptuko. Atseit dar mažas.
Mums miegui vis dar reikia ciulptuko, mums jau 2m ir 7 men.
