
Gyvename užmiestyje. O ten pastoviai atsiranda išmestų šunų ir kačių.Taip vieną dieną į mūsų kiemą priklydo paprastas kiemsargiukas. Atvirai pasakius jis buvo baisios išvaizdos, panašus į šuns mumiją, tik kauliukai ir kailis.Ir matyt, kad buvo muštas ir žmonių kitaip sriaustas. Mes jį pašėrėme.Taip jis ir liko.Pradžioje buvo laukinukas, buvo išsikasęs po nevažiuojančia mašina urvą ir ten gyveno ( buvo vasara ). Maistą suėsdavo tik kai nieko arti nebuvo.Rudeniop vyras jį pasigavo ir pradėjom pamažu pratintis prie savęs. Žiemą jis praleido garaže, tik į jį pradžioje įeidavo. Jeigu glostydavome, tai net apmirdavo iš baimės. Maždaug po metų išdrasėjo, kad ateidavo į namus. Dabar jis pas mus jau 4 metai. Dieneles leidžia namie ant sofutės. Pasidarė beveik kaip normalus naminis šuo. Tik svetimų žmonių bijo, na ir jeigu netikėtai jį paglostai, tai iki šiol krupteli. Nelabai moka eiti su pavadėliu, dar turim bėdą, kad pas panas labai mėgsta pabėgti, nemoka ėsti iš dubenėlio maistą ėda tik nuo grindų. Bet meilę mums jaučia begalinę, tiesiog lydosi.
Nebijokite priglausti gyvūnėlių, aišku pradžioje būna visokių problemų, bet jas su kaupu atsveria jų meilė jums. Tik turėkite kantrybės...