Anyta

mano uošvienių istorija tokia - vienu metu turėjau dvi - vyro mamą ir jo tėvo antrąją žmoną. jei kada su nostalgija prisimenu gyvenimą su pirmuoju vyru, tai užtenka prisiminti jo mamą ir visa nostalgija dingsta. neužtektų visos temos papasakoti kas ir kaip. ir kas įdomiausia kad į akis tokia saldi buvo.. o kitiems varė į akis, ir ex vyrui varė ir sutikusi mano mamą dar ir dabar, po skyrybų praėjus 5 metam nepamiršta ką nors blogo pasakyti. o va kita, netikra uošvienė buvo auksinė. reta tokių. buvo mano mokytoja guodėja ir vyresnioji sesuo.
dabartinio MB mama labai įdomus žmogus. jai visai neįdomu kur mes gyvenam, nebuvo svečiuose. prieš ateinant man pageidaujama pranešti kad neduok dieve nepamirštų kokios dulkelės nenuvalytos kur nepaliktų, pokalbiai mūsų viena tema - apie jos kitą amžinatilsį sūnų, kurio net mačiusi neesu. jei pasiūlau kur pavežt - jokiu būdu nevažiuoja nes benzinas brangus. jei nunešu ką prie kavos, tai įdeda atgal kas lieka... na žodžiu keistai ten, nesuprasi ką galvoja. atrodo visai neprisileidžia manęs, ir yra kažkokia atskira imperija...

labai pazystama situacija.mano anyta taippogi dvejus metus vaidmainiavo,i akis sypsojosi ,o uz akiu isuns dienas dedavo,net nezinau kodel.lyg ir nieko blogo nepadariau ir nesakiau.bet visos ylos is maiso islindo kai ji isvaziavo amerikon.tada ir is vyro giminiu pasigirdo 'grazios 'kalbos ir is jo brolio vyras net nustojo bendrauti su broliu.osu tevu tik retkarciais susitikdavo,nes kai nueidavo vis pasipildavo priekaistai (kokia bloga zmona susiradai).taip truko penkis metus.dabar jai sugrizus situacija nepasikeite as pas juos nesilankau o vyras ir gi retas svecias tenais.okai ji pas mus ateina tai tarp musu siltu santikiu nera

Bet taip nera lengva gyvenime. Kita vertus tiesiog ipranti ir zinai kad kitaip nebus. Tai taip ir gyveni.

Nugrybavo mano kompas Manau visas gyvenimas yra vaikai. O anyta yra liks anyta.

Čia aprašyta mano situacija. Tik aš, kvaiša, ne du, o kokius 15 - 20 metų sukandus dantis kentėjau visą tą pažeminimą. Galiausiai ir mano kantrybės taurė išseko ir visai nustojau pas ją važinėti. Dabar nuvažiuoju 2-3 kartus per metus, ansščiau tiek kartų per mėn. važiuodavau. Tai gyvenimas, patikėkit, pašviesėjo. Tiesa, tos didžiosios šventės Kalėdos, Velykos man "pragaras', nes būtent per jas ir turiu ten važiuoti. Sako, vieniši žmonės nelaukia ir bijo Kalėdų, bet aš tai dėl anytos irgi praradau ių švenčių džiaugsmą ir laukimą.

Mano anyta visai neblogas žmogus, užtat uošvis ... kompensuoja pasakymą anyta - velnio pramanyta.

Paskutinis jo bajeris mane tiesiog užmušė. Gimtadienio proga padovanojome jam dovaną (paslaugų kuponą). Mano galva, tai praktiškas ir kartu malonus dalykas, kuriuo gali pasinaudoti veinas arba kartu su žmona, ar kitais šeimos nariais. Norėjome padovanoti tai, ko paprastai taupydamas žmogus atsisako.
Jo reakcija į dovaną buvo kraupi: pasipiktino, kad leidome pinigus be reikalo, norėjo gražinti, galiausiai numete ant prieškambario, o kai pamatė, kad aš įsižeidžiau,pradėjo nepatikliai dėkoti.

Nesuprantu tokios jo reakcijos. Mes ilgai galvojome, ką jam padovanoti. Indų ir suvenyrų bei kitokio šlamšto pas juo pilni namai. Paskutinio skatiko nuo savęs tikrai nenuplėšėme. Priešingu atveju dovana nebūtų pirkta, arba būtų pigesnė. Be to, tai nėra tokie jau dideli pinigai. Paaiškinimo, kad jis nepratęs gauti dovanų iš vaikų, aš nesuprantu. Be to, buvo jubiliejus.

Mano vyras kažkaip visa tai ignoravo. Aš įsižeidžiau. Nes dovanoti dovaną buvo mano iniciatyva. Paprastai kūrybines idėjas vyras paleika man.
Man skaudu, nes stengiausi būti dėmesinga, parodyti, kad man ne tas pats, kad nepamirštu kitų, kad vertinu uošvius kaip savo tėvus ir t.t.

Gal per daug stengiuosi, rūpinuosi ir darau viską nuoširdžiai? Nežinau, ką daryti su kitų šeimos narių gimtadieniais. Tiriausiai apsiribosiu vien pasveikinimu telefonu.

neimk taip giliai i sirdi, kai kurie zmones megsta susireiksminti (manau tavasis giminaitis vienas is ju), neva jam jokiu dovanu nereikia, tuo labiau is vaiku, bet giliai savyje jis tikrai jauciasi pamalonintas ir tau dekingas, tik vargu ar tai kada nors pasakys garsiai

Turėjau siaubingą anytą. Kiek naktų nemiegota par ją ašaras liedama, sunku ir suskaičiuot... Kalė, kitaip nepavadinsi.

Tačiau dabar savotiškai džiaugiuosi, kad man gyvenime teko ją sutikti. Pati auginu sūnų, taigi, ir anyta būsiu - ir jos dėka labai gerai žinau kaip elgtis negalima.

..tai taip abstrakčiai pasakei...o konkrečiau?.. ..ka ji padarė tokio...

Oi, net nežinau nuo ko pradėt... Tiesiog ji iš tų motinų, kurios myli savo sūnų ne kaip vaiką, o kaip vyrą. Tiesa, savo vyra ji turi, bet toks užguitas jis... Pasak jos: "tinkamas tik su mazgote apie puodus eiti". O va ji ir jos sūnus - pasaulio bamba:) Tai negi tokiai įtiksi....? Ir ***** išvadinta buvau ne kartą, ir šiukšle, ir t.t. Ir mano gamintas maistas buvo į klozetą išverstas, nes druskos poniai mažoka pasirodė... Kiekvienas mano pasakymas būdavo išverstas atvirkščiai ir dar po to man prikaišiojama. Ir niekaip jai neįrodydavau, kad visiškai ne tai norėjau pasakyti. Pvz: mane namo iš ligoninės išleido 2d po gimdymo. Ji nusistebėjo, kad taip greitai - jos laikas savaitę ligoninėj pralaikydavo. Nežinau, sakau, kodėl čia taip... Teko skaityti kažkuriam žurnale pokalbį su gimdymo namų vyr. gydytoju, kad šiuolaikinės gimdyvės labiau apsiskaitę, jų nebereikia tiek ilgai mokyti, kaip su kūdikiais elgtis. Tą vakarą tuo kalba ir pasibaigė. Sekančią dieną isterijos, durų trankymai, kyksmas: "ta kūtvėla mane durna išvadino!!! Sakė, aš kvailė buvau, nes mane savaitę ligoninėj laikė!!!". Na ir ką pasakyt žmogui tokiu atvėju???
Nuolatiniai žeminimai, patyčios, užgauliojimai... Turi vienintelį anūką, bet sakė, kad tokių jai - šimtai. Nepatiko, kaip sūnus apkirptas - mano vyrui sako: turbūt jis ne tavo. Vidurnakty vien peršviečiamais naktiniais į mūsų kambarį įplasnodavo pabučiuoti sūnų nakčiai... Kartą, kai paklausiau, ar ji sau sūnų auginosi, ji atsakė: žinok, jau lengviau yra sūnų palaidot, nei apženyt Mano maistas neskanus, mano namai negražūs, aš skonio neturiu, aš nieko neišmanau, aš akiplėša, aš tokia ir anokia. Atvažiavus pas mus nepasidrovėdavo spintų patikrint - ar išlyginau jos sūnelio rūbelius, ar batus jam išvaliau klausdavo...
Iš pradžių labai pergyvenau, vis galvojau, ką ne taip darau, nutylėdavau, neatsikalbinėdavau... Niekas negelbėjo. Paskui supratau, kad ne konkrečiai manęs ji nekentė - jai būtų lygiai taip pat netikus ir bet kuri kita. Dabar jau net juokas ima prisiminus, kaip visą kelią nuo Kauno iki Ukmergės ji ranką savo sūnui ant kojos laikė O aš su jos vyru ant galinės sėdynės sėdėjau
Seniai visa tai buvo. Jau net ir nebepikta taip labai...